Piligrimystės vietų tinklas Lietuvoje:geografinė retrospektyva. Darius Liutikas. Geografijos metraštis 38(1) t. 2005.

R.G. Skrinskas.Piligrimo vadovas po stebuklingas Marijo vietas. 1999, 266-268 p.
www.piligrimai.lt

Vepriai – miestelis Ukmergės rajone įsikūręs šiauriniame Veprių ežero (0,36 km²) krante, apie 17 km į pietvakarius nuo Ukmergės. Pro ežerą prateka Riešės upelis, kurio žemupys vadinamas biblinio Cedrono vardu. Miestelyje stovi neogotikinė neoromaninės architektūros bruožų turinti Veprių Švč. Mergelės Marijos Rožančinės parapijos bažnyčia (pastatyta 1910 m.). Joje yra Švč. M. Marijos su Kūdikiu paveikslas (XVII a.), puoštas sidabro aptaisais ir, matyt, iš pradžių kabėjęs apie 1616 m. pastatytoje mūrinėje koplyčioje.
Įdomios medinės statulos, vaizduojančios Jėzų Nazarietį ir Kristų prie stulpo (XIX a.). Pargindinį masyvų bažnyčios fasadą puošia rozetė ir arkose tapytos Kristaus nukryžiavimo scenos. Vidus trijų navų, yra keturi altoriai; šventoriaus tvora 1892 m. mūryta akmenimis.

Reikšmingiausias istorinis monumentas yra apie 1772-1798 m., kaip manoma, Mykolo Kosakovskio iniciatyva, statytas baroko stiliaus koplytstulpis, skirtas 1768 m. Baro konfederacijai atminti. Vadinamas „Baltuoju kryžiumi“, jis yra vienas seniausių statinių Vepriuose.

Veprių Kalvarijos (35 Kryžiaus kelio koplytėlės, 8 mediniai ir 1 geležiniai vartai, Kryžiaus kelio ilgis apie 5 km) išdėstytos tarp Veprių ežero ir Šventosios upės, pietrytinėje Veprių miestelio dalyje. Kalvarijos buvo pastatytos 1846 m., klebonaujant kunigui Samueliui Vitkevičiui, ginčo dėl parapijos centro tarp Veprių ir Upninkų tikinčiųjų išdavoje. Pagal kitą versiją, Kalvarijų įkūrimo iniciatorius buvęs zakristijonas Juozas Sinickas, dažnai keliaudavęs į Vilniaus Kalvarijas ir sumanęs jas įsteigti Vepriuose. Pradžioje Kalvarijos buvusios medinės, sukaltos iš lentų. Dauguma pirmųjų medinių koplytėlių, išskyrus Paskutinės vakarienės (Večernyko) ir Veronikos patarnavimo, pakeistos mūrinėmis (1882 - 1900 m. klebono St. Janulevičiaus rūpesčiu ir vepriškių ūkininkų lėšomis). 1923 m. kunigo Mirskio iniciatyva senieji, sunykę Kalvarijų paveikslai buvo pakeisti naujais, tapytais ant cinkuotos skardos (keli jų išlikę Veprių muziejuje), tačiau žemesnio meninio lygio. Sekminių metu Kalvarijose būdavo apeinami Kristaus kančios keliai. Maldininkų atvykstančių į Sekminių atlaidus skaičius nuolatos augo ir tarpukario laikotarpiu į Veprius jų atvykdavo tūkstančiai. Po Antrojo pasaulinio karo, 1963 m. žiemą valdžios įsakymu Kalvarijos buvo nugriautos (išskyrus esančias šventoriuje), Kryžiaus keliai suarti, Sekminių atlaidai varžomi, tačiau tikintieji ir toliau rinkdavosi į Veprius ir apeidavo Kryžiaus kelius.

Prasidėjus Atgimimui, 1989 m. Veprių Kalvarijos tikinčiųjų bendruomenės aukomis ir iniciatyva buvo atstatytos ir toliau tarnauja pirmykščiai savo paskirčiai. Greta Kryžiaus kelio Vepriuose yra ir Dievo Motinos Sopulingosios stotys arba, anot vietinių žmonių, "Marijos takeliai". Tai 12 paskutiniųjų Kryžiaus kelio stočių. "Marijos takeliai" maldininkų apeinami priešinga Kryžiaus keliui kryptimi. Kelio ilgis apie 2 km. Tai reta ir įdomi katalikų religinė tradicija. www.piligrimai.lt

Iš išlikusių šaltinių galima teigti, kad 1225 m. buvo įkurtas Ukmergės miestas ir kunigaikštis Dausprungas čia pastatė pilį. Manoma, kad šalia miestelio, dešiniajame Šventosios krante XIII a. buvo dvi gyvenvietės : šiaurinėje miestelio pusėje ir Vilkmergėlės upelio žiotyse esančioje saloje.

XII-XIV a.a. miestas plėtėsi : atskiros sodybos,gyvenvietės kūrėsi Šventosios krante,Vilkmergėlės slėnyje. Jau 1385 m. minimas Ukmergės valsčius.Prie kelio į Upytę, Vilkmergėlės rytiniame krante, 1387 m. pastatyta bažnyčia.

XV a. pabaigoje – XVI pradžioje, miestui plečiantis,dešiniajame Vilkmergėlės krante į šiaurę nuo mūrinės pilies XV a. susidaro senus Deltuvos ir Anykščių kelius dubliuojančios trasos. Susiformuoja dabartinė Kęstučio aikštė. XVI a. viduryje aplink aikštę susiformuoja gatvės : Mikailiškių, Kauno, Bažnyčios,Tilto. 1566 m. Ukmergė tapo valsčiaus centru, bet, sprendžiant pagal Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėlapius,tai buvo nedidelis miestas.1637 m. jame buvo 82 sklypai ir 52 karčemos.1650 m. gyveno apie 95 šeimas.

Ukmergė nukentėjo per XVII a.-XVIII a. pradžios karus.Nuo 1674 m. čia pradėjo apsigyventi žydai. Po 1782 m. gaisro Ukmergėje buvo uždrausta statyti bet kokius pastatus.1787 m. miestas degė 4 kartus ( iš 256 namų išliko 108 ).Atstatant miestą,truputį pasikeitė pietinė miesto dalis,truputį sumažėjo turgaus aikštė.1791 m. miestui buvo suteiktos Magdeburgo teisės. 1812 m.  Ukmergė nukentėjo nuo Napoleono armijos .1835 m., nutiesus kelią Dinaburgas-Kaunas, pastatyta pašto stotis.

Po 1877 m. kilusio didelio gaisro miesto centre buvo pastatyta nemažai mūrinių pastatų,atstatyta sinagoga. Miesto pakraščiuose vyravo medinis užstatymas.Po 1894 m. miestas beveik nesikeitė.Pirmojo Pasaulinio karo metais žymiai sumažėjo gyventojų skaičius.