AKMENĖ
mst.








akmene
Lietuvos geografinis žemėlapis
  copyright Nacionalinė žemės tarnyba
prie Žemės ūkio ministerijos,
2001


Laižuva. Švč.Trejybės bažnyčia pastatyta 1884 m., įrengta 1944 m.



LTDBK50000 -Vcopyright Valstybinė geodezijos ir kartografijos tarnyba, 1998.
Akmenės apylinkių keliai ir saugomų teritorijų ribos.
Lapo "Akmenė"  infra.e00,  adm.e00 ir km5.e00 sluoksniai GRASS-61 formate.



Akmenė. Šv. Onos bažnyčia pastatyta 1912 m.





Viekšniai. Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia pastatyta  1854 m.

Bene seniausia žinia apie šią žemę laikomas 1229 m. Livonijos magistro žygio į Alsių kraštą aprašymas Eiliuotoje Livonijos kronikoje. Istorikai mano, kad minima būtent Alsių vietovė, buvusi netoli Klykolių. Kai kurie mokslininkai abejoja, ar 1253 m. dokumentuose tikrai paminėti Papilė ir netoliese buvęs Dusų kaimas, tačiau 1359 m. kalavijuočiai prie Papilės tikrai kovęsi su žemaičių kariuomene ir patyrę didelių nuostolių.

Istorija lėmė Akmenės kraštui būti daugelio praeities karo įvykių liudininku. Didelių skriaudų kraštui ir jo žmonėms padarė švedų kariuomenė 1625-1626 ir 1656-1659 metais, dar skaudesnių sugriovimų paliko 1705 m. švedų ir lietuvių kautynės dešiniajame Ventos upės krante, buvo sudeginta jau nemaža Akmenė. Ne kartą šias apylinkes siaubė badas, maras ir kitokios epidemijos, 1736 m. Akmenėje bebuvo likę 16 gyventojų.

Tačiau atkaklūs ir darbštūs šio krašto žmonės užgydydavo karo žaizdas, vėl atstatydavo sugriautus namus. 1511 m. jau minimas Žemaitijos seniūnams Kęsgailoms priklausęs Akmenės dvaras, 1531 m. karalius Žygimantas Senasis leido statyti Akmenės miestelį ir jame rengti turgus. 1561 m. miestelyje jau buvo 3 gatvės, jose 82 sklypai sodyboms. 1596 m. karalienė Ona leido Akmenėje statyti bažnyčią ir nurodė prie jos įsteigti mokyklą.

Akmenės kraštas buvo ir sukilimų prieš carinės Rusijos okupacinę valdžią verpetuose. Jo keliais žygiavo 1831 m. sukilėliai, o 1863 m. pavasario įvykiai aukso raidėmis įrašyti į visos Lietuvos istoriją. Tų metų kovo mėnesį Biliūniškių kaimo miškuose ginkluotų vyrų būrius ėmė telkti Šiaulių apskrities sukilėlių vadas Jonas Stanevičius. Jo kovotojai sėkmingai atlaikė reguliariosios kariuomenės atakas. Sukilėlių būriai veikė ir Suginčių, Klykolių, Akmenės apylinkėse. 1863 m. birželio 22 d. pergalingai baigėsi B. Dluskio-Jablonovskio vadovaujamų sukilėlių mūšis su reguliariąja Rusijos kariuomene Draginių miškuose, netoli Papilės. Lietuviškos spaudos draudimo laikais Papilės apylinkėse, Akmenėje ir kituose krašto kampeliuose veikė slaptos lietuviškos mokyklos, buvo platinama knygn
ešių atgabenta spauda.

Didelis ir vis labiau vertinamas Akmenės krašto turtas - gamta. Pažymėtina, kad išliko žmogaus nepakeistos, „nepatobulintos" gamtos kampelių, kurie žavi ir užburia savo jaukumu bei didingumu. Čia kalvotas Žemaitijos peizažas pamažu pereina į miškingų pietinės Latvijos lygumų kraštovaizdį. Tūkstantmetes sakmes seka į Ventą skubančios didžiosios upės - Dabikinė, Virvytė, Vadakstis ir jas maitinantys maži upeliai bei upeliūkščiai. Siekiant tą gamtos savitumą išsaugoti, 1992 m. įsteigtas Ventos regioninis parkas, kurio plotas 10 600 hektarų. Jo teritorija nuo Rekčių piliakalnio pietuose nusitęsia iki Viekšnių Mažeikių rajone. Parke išskirtas Purvių rezervatas, žavintis Uogio upelį supančiais senais miškais. Palei Avižlio, Dabikinės ir Virvytės upes nusidriekia hidrografiniai draustiniai, saugantys nesureguliuotas upių vagas ir jų pakrantėse išlikusias retų augalų plantacijas. Iš viso regioniniame parke yra 670 aukštesniųjų augalų rūšių, iš kurių 22 įrašytos į Lietuvos Raudonąją knygą. Yra pastebėta 140 paukščių rūšių, o 117 rūšių paukščiai čia peri.
Ilgai reikėtų pasakoti apie Papilės geologinį draustinį, kurio kloduose išlikę suakmenėjusių juros periodo gyvūnų. Papilės parke išdidžiai ir oriai linguoja 15-os kamienų liepa, kadaise turėjusi ir šešioliktąjį kamieną. Į pietus nuo Papilės plyti Ventos kraštovaizdžio draustinis. Nuo aukšto dešiniojo skardžio žvelgdamas į žaliu slėniu vingiuojančią žiląją Ventą, negali atitraukti akių nuo įstabaus peizažo ir pasijunti tarsi Alpėse. Ir Venta, ir Virvytė kadaise suko daugybę vandens malūnų. Savita romantikos aura ir šiandien gaubia tebeveikiantį technikos paminklą Augustaičių malūną šalia Papilės, vietoje Papartynės malūno prie Ventos upės ir vietoje Virvytės srovės kadaise suktų Rakiškės, Balsių malūnų bei Kairiškių popieriaus fabriko įrengtos nedidelės hidroelektrinės.
Nedovanotina būtų lankytis Akmenės krašte ir nepamatyti unikalaus Kamanų pelkyno. Į šiaurę nuo Akmenės, Dabikinės ir Vadaksties upių takoskyroje, 68 m aukštyje nuo jūros lygio, plyti viena seniausių Europos aukštapelkių, 1979 m. paskelbta valstybiniu rezervatu. Kamanų aukštapelkės plotas 2603 ha, aplinkui ošia 1335 ha miškų, nustatyta 2530 ha rezervato apsauginė zona. Aukštapelkė ir ją supantys miškai yra tikras gamtos muziejus po atviru dangumi; čia aptikta 982 rūšių augalų ir grybų, iš kurių 52 įrašytos į Lietuvos Raudonąją knygą; iš viso užregistruotos 2048 bestuburių gyvūnų rūšys, 558 drugių rūšys, pastebėta 176 rūšių paukščių, net 123 rūšių paukščiai peri aukštapelkėje, o 41 rūšis įrašyta į Lietuvos Raudonąją knygą. Lankydamasis Kamanose, gali sutikti ir stambesnių žvėrių- čia laikosi 10 briedžių, apie 30 tauriųjų elnių, 40 stirnų, beveik 60 šernų, 7 vilkai.
Pramoninė ir ūkinė veikla rezervato teritorijoje draudžiama, tačiau rezervato mokslininkai stengiasi atverti visuomenei gamtos paslaptis. Vaikščioti trapiu pelkės apklotu neleidžiama, nes jį lengva suplūkti ir sužaloti, todėl 2002 m. įrengtas apžvalginis pėsčiųjų takas, kuriuo ekskursantus lydi rezervato darbuotojai ir parodo savaip rūstų ir savo nenumaldoma vaga tekantį pelkės gyvenimą. Pelkėje išlikę 120 ežerokšnių, 12 klampynių, giliai į pelkės erdvę įsiterpia Adomavos, Beržų, Čepo, Gailaičių, Pakamanių, Salininkų pusiasaliai, rusva pelkės nugara nuvingiavę 7 klampupiai. Giedrą dieną padange plaukiantys debesėliai atsispindi 5,5 hektaro Kamanų ežerėlio veidrodyje. Tarptautinė pelkių apsaugos organizacija „Teima" Kamanas yra įtraukusi į saugotinų Europos pelkių sąrašą, čia dažnai lankosi ne tik Lietuvos aukštųjų mokyklų dėstytojai ir studentai, bet ir Vokietijos, kitų šalių mokslininkai.
O kaip nestabtelti ir nepasigrožėti senų Dabikinės, Kruopių, Papilės parkų rimtimi? Pakeliui į Naująją Akmenę pravartu stabtelti Alkiškiuose, kuriuos supa gaivus pušynas, priglaudęs ir evangelikų liuteronų, ir lietuvių, ir Pirmajame pasauliniame kare žuvusių vokiečių karių kapines, evangelikų liuteronų bažnyčią.

Netoli nuo Alkiškių tyvuliuoja Sablauskių tvenkinys. Užtvenkus Dabikinę, sukurta 124 ha ploto vandens saugykla - patraukli trumpalaikio poilsio vieta. Ne tik čia, bet ir Kivylių, Vadaksties, Gumbakių, Pragalvio tvenkiniuose visuomet sutiksi meškeriotojų, o pakrantėse surasi jaukių poilsio vietų.


Pasak vyskupo M. Valančiaus, pirmoji šiame krašte katalikų bažnyčia buvusi pastatyta 1493 m. Papilėje. Šiuo metu rajono teritorijoje yra Akmenės, Kivylių, Klykolių, Kruopių, Naujosios Akmenės, Papilės, Vegerių ir Ventos parapijos. Seniausia yra Šiaudinės Švč. Mergelės Marijos trinavė medinė bažnyčia, pastatyta 1775 m. Paminklinė ir Klykolių Švč. Marijos Apsilankymo bažnyčia - taip pat medinė, pastatyta 1881 m. vietoje sunykusios senos. Dabartinė Papilės šv. Juozapo bažnyčia pastatyta 1887 m., Akmenės šv. Onos bažnyčia pastatyta 1912 m., Kruopių šv. Onos bažnyčia - 1889 m. Antrojo pasaulinio karo kautynės sugriovė ir suniokojo iškilius bažnyčių pastatus. Stipriai buvo apgriauta ir be stogo liko Papilės bažnyčia, tik 1958 m. didelėmis tikinčiųjų pastangomis buvo atstatyta Kruopių bažnyčia. Akmenės savivaldybė.

akmene
Akmenės apylinkių hidrografija, reljefas ir keliai.
LTDBK50000 -Vcopyright Valstybinė geodezijos ir kartografijos tarnyba, 1998.
Lapo "Akmenė"  elev.e00, rivers.e00, infra.e00  ir km5 sluoksniai GRASS-57 formate.



Kamanų rezervato bei apsauginės zonos ornitofauna

  • Gausus paukščių pasaulis, kurį sudaro 163 rūšių sparnuočiai, iš kurių 87 rūšys čia tikrai peri, o net 25 rūšių paukščiai yra įrašyti į Lietuvos raudonąją knygą. Ankstyvą pavasarį aukštapelkėje galima išgirsti tuoktuvinį tetervinų burbuliavimą, kalviukų ciksėjimą, net vieversio giesmę bei pempės pasisveikinimą.Kamanos garsėja dirviniais sėjikais. Čia jų gausiausia populiacija. Šie bene rečiausi Lietuvoje paukščiai lizdus suka pačiose šlapiausiose atvirose pelkės vietose. Kai kuriais metais jų peri net 7 poros. Pasirinkusios pelkėje perimvietes, gervės skardžiais trimitais skuba apie tai pranešti savo gentainiams. Dažnai girdimas bet retai pamatomas pelkėje slapukas perkūno oželis, retas tikutis. Aukštapelkėje gyvena tik vienos rūšies pelėdos - balinės pelėdos. Savo spalva jos gerai prisitaikiusios prie aplinkos, todėl einant per pelkę, jos pakyla tisiog iš po kojų. Jos gana aktyvios ir šviesiu paros metu. Priešaušryje toli po pelkę skamba melodinga didžiosios kuolingos tuoktuvinė giesmė. Tarpinio tipo pelkėse kasmet įsikuria pievinių lingių šeima. Pelkę supančiuose užmirkusiuose miškuose peri vištinių būrio atstovė – jerubė. Pavojaus metu ji labai savotiškai slepiasi – staiga priglunda prie kokio nors medžio, ištiesia kaklą ir sustingsta. Tik priartėjus prie jerubės, ji pakyla ir nuskrenda. Net žiemą apypelkio miškų nepalieka pilkosios, didžiosios, mėlynosios, kuoduotosios bei ilgauodegės zylės, egliniai kryžiasnapiai, alksninukai, nykštukai, sniegenos. Apie kiekvieną pavojų praneša skardžiabalsiai kėkštai. Gilių atsagas žiemai jie sukrauna medžių plyšiuose, slėptuvėse po samanomis ar lapais. Galima pastebėti eglės viršūnėje ilgai tupinčią ir besidairančią riešutinę. Šis varninių šeimos paukštis globotinas kaip reta Lietuvoje perinti rūšis. Pavasarį ir vasarą miškas suskamba nuo puikiausių devynbalsių, pečialindų, musinukių giesmių. Tankumynuose skamba juodųjų bei baltabruvių strazdų melodijos, eglynėliuose skardena strazdas giesmininkas, o pušynėliuose atsiliepia skardžiabalsis amalinis strazdas. Jis yra didžiausias ir rečiausias iš visų strazdų Kamanose. Čia miškuose gyvena dvi karvelių rūšys: menką lizdą iš sausų šakelių susukantis keršulis ir savo burkavimu išsiskiriantis paprastasis purplelis. Aptinkamos dvi medšarkių rūšys: dažnesnės yra paprastosios medšarkės, pamėgusios pievutes ir aikšteles, o reta lyg šarka čeksinti plėšrioji medšarkė įsikuria aukštapelkėje. Bukučiai mėgsta senus pušynų plotelius, įsiterpusius į lapuočių mišką. Jie įdomūs tuo, jog per didelę uokso angą aplipdo moliu bei kaupia maisto atsargas žiemai. Stipriomis kojomis bukučiai geba laipioti medžių kamienais aukštyn ir žemyn. Keistuoliai nedidukai lipučiai kyla spirale tik aukštyn, nuskrenda iki gretimo medžio ir vėl kyla iki viršūnės, pakeliui apžiūrėdamas žievės plyšius ir atplaišas. Karetaitė - tai vikrus mažas rusvas paukštelis, trumpą uodegėlę laikantis iškeltą statmenai. Patinas suka kelis didokus rutulio formos lizdus, iš kurių tik viename, labiau patikusiame, patelė sudeda kiaušinius. Kituose paukščiai tik nakvoja.Vakare suūkus naminėms pelėdoms, paukščių choras staiga nuščiūva. Miškų pakraščiuose gyvena mažasis apuokas. Jo jaunikliai temstant pradeda triukšmauti – reikalauja maisto. Pavasarį vakarėjant galima išgirsti ypač aktyvų tuoktuvinį lututės patino pupsėjimą. Vis ciktelėdamos ar kurktelėdamos gana neaukštai praskrenda slankos, pabaidytas pakyla lėlys ar garsiai nupypsi brastinis tilvikas. Kasmet Kamanose įsikuria 1 arba 2 poros slapukų juodųjų gandrų. Jie labai baikštūs paukščiai, vengiantys žmonių, nemėgstantys triukšmo. Apypelkio miškuose gausu senų, drevėtų medžių, kur kuriasi juodosios, žaliosios ir retai sutinkamos pilkosios meletos. Toli miške girdėti didžiojo genio kalimas. Nenusileidžia jam darbštumu mažasis ir retai sutinkamas vidutinysis genys. Kamanose gausu plėšriųjų paukščių. Senuose eglynuose peri po 1-2 erelių rėksnių bei vapsvaėdžių poras. Didžiąją dalį vapsvaėdžių raciono sudaro vapsvų koriai su lervomis. Gausu uolių peliautojų suopių, kasmet naują lizdą sukančių paukštvanagių. Gyvena judrus bei manevringas vištvanagis ir niekada pats lizdo nesukantis sketsakalis, linkęs perėti apleistuose kranklių ar varnų lizduose.

      Jono Deksnio rankraštis "Apgyventų vietų pavadinimų kitimas 13-20 amžiuje" 1985 m.
    Šaltiniai

    Pavadinimas (29)
    Anksčiau buvo rašoma metais: kr -kronikoje,
     metraštyje; i - inventoriuje, akte; ž - žemėlapyje;
    v -vardyne, žinyne; pr -privilegijoje
    Pavadinimas
    Šaltinio
    nuoroda
    1. Akmenė
    1531 i ...



    1550
    Dabikinė
    (27)

    1613 ž
    Okmiany
    (1)

    1688 ž
    Okimani
    (N.Sanssono ž. "Polonia")

    1772 ž
    Olkmiany
    (2)

    1843 ž
    Okmiany
    (4), (RA)

    1900 ž
    Akmenis
    (5)

    1911 ž, 1917 ž, 1920 ž, 1923v
    Akmenė
    (6, 7, 8. 26)

    1918 ž
    Okmjany
    (VO)

    1941 ž
    Okmian
    (VO)