DELTUVA, Ukmergės r.



          
deltuva
 Lietuvos geografinis žemėlapis
copyright  Nacionalinė žemės tarnyba prie ŽŪM, 2001
 

Bagaslaviškis.
Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia pastatyta 1851 m.
ukmerge
LTDBK50000-Vcopyright Valstybinė geodezijos ir kartografijos tarnyba, 1998
Deltuvos  apylinkių keliai ir saugomų teritorijų ribos.
Lapo "Ukmergė" infra.e00, adm.e00 ir km5.e00 sluoksniai  GRASS-61 formate.

Vepriai. Švč. Mergelės Marijos bažnyčia pastatyta 1910 m.
Švč. Mergelės Marijos paveikslas. R.G. Skrinskas. Piligrimo vadovas po stebuklingas Marijos vietas. 1999, 266-268 p.


Ukmergė. Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia pastatyta 1820 m.

Pabaiskas. Švč. Trejybės bažnyčia pastatyta 1836 m.
Švč. Mergelės Marijos paveikslas.
R.G. Skrinskas. Piligrimo vadovas po stebuklingas Marijos vietas. 1999, 222 p.


Švč.Mergelės Marijos apsireiškimai.
Sietynų kaimas, Ukmergės rajonas.
 R.G. Skrinskas. Piligrimo vadovas po stebuklingas Marijos vietas. 1999, 60-62  p.
Panoteriai. Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia pastatyta 1946 m.
 

Piligrimystės vietų tinklas Lietuvoje:geografinė retrospektyva. Darius Liutikas. Geografijos metraštis 38(1) t. 2005.

R.G. Skrinskas.Piligrimo vadovas po stebuklingas Marijo vietas. 1999, 266-268 p.
www.piligrimai.lt

Vepriai – miestelis Ukmergės rajone įsikūręs šiauriniame Veprių ežero (0,36 kmē) krante, apie 17 km į pietvakarius nuo Ukmergės. Pro ežerą prateka Riešės upelis, kurio žemupys vadinamas biblinio Cedrono vardu. Miestelyje stovi neogotikinė neoromaninės architektūros bruožų turinti Veprių Švč. Mergelės Marijos Rožančinės parapijos bažnyčia (pastatyta 1910 m.). Joje yra Švč. M. Marijos su Kūdikiu paveikslas (XVII a.), puoštas sidabro aptaisais ir, matyt, iš pradžių kabėjęs apie 1616 m. pastatytoje mūrinėje koplyčioje. Įdomios medinės statulos, vaizduojančios Jėzų Nazarietį ir Kristų prie stulpo (XIX a.). Pargindinį masyvų bažnyčios fasadą puošia rozetė ir arkose tapytos Kristaus nukryžiavimo scenos. Vidus trijų navų, yra keturi altoriai; šventoriaus tvora 1892 m. mūryta akmenimis.

 

Reikšmingiausias istorinis monumentas yra apie 1772-1798 m., kaip manoma, Mykolo Kosakovskio iniciatyva, statytas baroko stiliaus koplytstulpis, skirtas 1768 m. Baro konfederacijai atminti. Vadinamas „Baltuoju kryžiumi“, jis yra vienas seniausių statinių Vepriuose.

 

Veprių Kalvarijos (35 Kryžiaus kelio koplytėlės, 8 mediniai ir 1 geležiniai vartai, Kryžiaus kelio ilgis apie 5 km) išdėstytos tarp Veprių ežero ir Šventosios upės, pietrytinėje Veprių miestelio dalyje. Kalvarijos buvo pastatytos 1846 m., klebonaujant kunigui Samueliui Vitkevičiui, ginčo dėl parapijos centro tarp Veprių ir Upninkų tikinčiųjų išdavoje. Pagal kitą versiją, Kalvarijų įkūrimo iniciatorius buvęs zakristijonas Juozas Sinickas, dažnai keliaudavęs į Vilniaus Kalvarijas ir sumanęs jas įsteigti Vepriuose. Pradžioje Kalvarijos buvusios medinės, sukaltos iš lentų. Dauguma pirmųjų medinių koplytėlių, išskyrus Paskutinės vakarienės (Večernyko) ir Veronikos patarnavimo, pakeistos mūrinėmis (1882 - 1900 m. klebono St. Janulevičiaus rūpesčiu ir vepriškių ūkininkų lėšomis). 1923 m. kunigo Mirskio iniciatyva senieji, sunykę Kalvarijų paveikslai buvo pakeisti naujais, tapytais ant cinkuotos skardos (keli jų išlikę Veprių muziejuje), tačiau žemesnio meninio lygio. Sekminių metu Kalvarijose būdavo apeinami Kristaus kančios keliai. Maldininkų atvykstančių į Sekminių atlaidus skaičius nuolatos augo ir tarpukario laikotarpiu į Veprius jų atvykdavo tūkstančiai. Po Antrojo pasaulinio karo, 1963 m. žiemą valdžios įsakymu Kalvarijos buvo nugriautos (išskyrus esančias šventoriuje), Kryžiaus keliai suarti, Sekminių atlaidai varžomi, tačiau tikintieji ir toliau rinkdavosi į Veprius ir apeidavo Kryžiaus kelius.

 

Prasidėjus Atgimimui, 1989 m. Veprių Kalvarijos tikinčiųjų bendruomenės aukomis ir iniciatyva buvo atstatytos ir toliau tarnauja pirmykščiai savo paskirčiai. Greta Kryžiaus kelio Vepriuose yra ir Dievo Motinos Sopulingosios stotys arba, anot vietinių žmonių, "Marijos takeliai". Tai 12 paskutiniųjų Kryžiaus kelio stočių. "Marijos takeliai" maldininkų apeinami priešinga Kryžiaus keliui kryptimi. Kelio ilgis apie 2 km. Tai reta ir įdomi katalikų religinė tradicija. www.piligrimai.lt



Jono Deksnio  rankraštis  "Apgyventų vietų pavadinimų kitimas 13-20 amžiuje" 1985 m.


Pavadinimas (29)
Anksčiau buvo rašoma metais: kr -kronikoje,
metraštyje; i -inventoriuje, akte; ž -žemėlapyje;
v -vardyne, žinyne; pr - privilegijoje
Pavadinimas
Šaltinio
nuorodos
24. Deltuva
1385 kr
Diavialtowo
(27)

1593 i
Devialtov
(Spr 1)

1597 i
Dziewaltow
(Spr I)

1613 ž
Diwaltow
(1)

tarp 1867-1914
Konstantinovo
(RA) Konstantino Kaufmano garbei

1887 ž
Konstantinovo
(Kauno gub. ž.)

1911 ž, 1917 ž 1920 ž
Deltuva
(6, 7, 8)

1923 v
Deltuva (Konstantinava)
(26)

ukmerge
Deltuvos apylinkių reljefas,  hidrografija ir keliai.
LTDBK50000 copyright Valstybinė geodezijos ir kartografijos tarnyba, 1998.
Lapo "Ukmergė" sluoksniai rivers.e00, elev.e00, infra.e00 ir km5.e00 GRASS- 61 formate.


"Nedidelis miestelis gali pasigirti savo istorija XIII-XIV a. tai dalis Deltuvos žemės, kuri apėmė dabartinės Deltuvos, Ukmergės, Kavarsko,Anykščių, Kurklių, Utenos, Molėtų, Dubingių, Giedraičių, Videniškių, Balninkų, Šešuolių apylinkes. Deltuvos žemė minima 1219 m. sutartyje su Galiču-Volyne.XIV a. -tai Vytauto rėmėjų Valimantaičių tėvonija. Vėliau Deltuvą valdė Kęsgailos. Kai XVI a pr. vieną iš Kęsgailaičių vedė kunigaikštis Radvila, Deltuva perėjo į Radvilų rankas..." A.Semaška. Pasižvalgymai po Lietuvą. 2004, 586-587 p.