KRINČINAS
mstl. Pasvalio r.



krincinas
        Lietuvos geografinis žemėlapis
    Nacionalinė žemės tarnyba
prie Žemės ūkio ministerijos, 2001
                                     
 

Pasvalys. Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia pastatyta 1787 m.
Švč. Mergelės Marijos paveikslas. R.G.Skrinskas. Piligrimo vadovas po stebuklingas Marijos vietas. 1999, 228-229 p.

Krinčinas. Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia pastatyta 1782 m.
Švč. Mergelės Marijos paveikslas. R.G.Skrinskas. Piligrimo vadovas po stebuklingas Marijos vietas. 1999, 207 p.




Švč. Mergelės Marijos apsireiškimai.
 Bajoriškiai, sodyboje, Krinčino apyl. Pasvalio rajonas
R.G.Skrinskas. Piligrimo vadovas po stebuklingas Marijos vietas. 1999, 89-90p.



Gulbinėnai. Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės bažnyčia.
Švč. Mergelės Marijos apsireiškimai.
R.G.Skrinskas. Piligrimo vadovas po stebuklingas Marijos vietas. 1999, 92p.


Vabalninkas. Švč. Mergelės Marijos Ėmimo
 į dangų bažnyčia pastatyta 1817 m.


Daujėnai. Švč. Jėzaus Vardo bažnyčia pastatyta 1803 m.
 Švč. Mergelės Marijos statula. R.G.Skrinskas. Piligrimo vadovas po stebuklingas Marijos vietas. 1999, 394 p.



Krinčino  apylinkių reljefas, hidrografija ir keliai.
LTDBK50000-V copyright Valstybinė geodezijos ir kartografijos tarnyba, 1998.
Lapo "Vabalninkas" elev.e00, rivers.e00, infra.e00 ir km5.e00 sluoksnai  GRASS-57 formate.
vabalninkas
Krinčino apylinkių  keliai ir saugomų teritorijų ribos.
LTDBK50000-V copyright Valstybinė geodezijos ir kartografijos tarnyba, 1998.
Lapo "Vabalninkas" infra.e00, adm.e00 ir km5.e00 sluoksnai  GRASS-57
formate.

Jono Deksnio rankraštis "Apgyventų vietų  pavadininmų kitimas 13 -20 amžiuje" 1985 m.
Šaltiniai

Pavadinimas (29)
Anksčiau buvo rašoma metais: kr -kronikoje,
metraštyje; i -inventoriuje, akte; ž -žemėlapyje;
v -vardyne, žinyne; pr -privilegijoje
Pavadinimas
Šaltinio
nuoroda
60. Krinčinas
1586 i
Paversmės
(Inv)

1611 i
Kriniczyn
(37)

...
Paversmis
(40)

1806 ž
Krintschin
(R)

1843 ž, 1887 ž
Krinčin
(4) (Kauno
gub. ž.)

1883 ž
Kriničin
(RT)

1900 ž, 1917 ž, 1920 ž
Krinčinas
(5, 7, 8)

1923 v
Krinčinas (Min-Laburija)
(26)


Žiemgala 2003/2  (www.ziemgala.lt)

Algimantas Kaminskas
Senasis Krinčinas 1554-1796 m.

Pirmasis Krinčino paminėjimas rašytiniuose šaltiniuose
Krinčinas – senas Pasvalio krašto miestelis, minimas keliuose šimtuose knygų(1) , tačiau jo praeitis beveik netyrinėta. Ligi šiol kartojama tik keletas faktų iš XIX a. pirmosios pusės lenkų istoriografų ir rusų archeografų knygų, kuriose svetimtaučiai privėlė klaidų. Jas vėliau lengva ranka kartojo lietuvių istoriografai ir publicistai. Krinčino istoriją atveria rankraštynuose saugomi dokumentai. Jų itin daug.
Archyvinių šaltinių gausą lėmė tai, kad nemažos Krinčino valdos savininkai nuolat bylinėjosi tarpusavyj ir su kaimynais Upytės, Kauno, Vilniaus, Ukmergės žemės bei pilies teismuose ir net Vyriausiajame tribunole. Kitas duomenų šaltinis – valdos ir miestelio inventoriai, testamentai, taip pat bažnyčios vizitacijos ir inventoriai. Yra ir daugybė dokumentų nuorašų.
Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose Krinčinas netiesiogiai paminėtas 1555 metais Upytės inventoriuose Paviešvenių vaitijos Versmių kaimo vardu(2) . 1568 m. liepos 27 d. Žygimanto Augusto privilegijoje, duotoje kunigaikščiui Andriejui Kurbskiui, minimas Paversmių kaimas, o 1570 metų birželio 9 d. Upytės pilies teismo knygoje – jau Krinčino valda (3) . A. Kurbskis pasinaudojo privilegijos leidimu keisti kaimų vardus ir Versmes, arba Paversmius, išvertė į „krynicas”, t. y. Kryničyn’ą. Krinčino miestelio pavadinimas pirmąkart aptiktas 1579 m. balandžio 26 d. Andriejaus Kurbskio jungtuvių rašte būsimai žmonai Aleksandrai Semaškaitei (4). Svarbiuose dokumentuose šalia Krinčino vartotas ir Paversmių vardas.
Dvaras ir jo valdytojai
Krinčino dvaras žinomas tik nuo XVI a. paskutinio ketvirčio. Pirmasis Krinčino valdytojas buvo rusų kunigaikštis Andriejus Kurbskis (1528–1583). Šis vienas geriausių ir narsiausių Rusijos caro Ivano Žiauriojo karvedžių, įtakingas Dūmos tarybos narys, posėdžiaudavęs su caru ir duodavęs gerų patarimų, vėliau buvo priverstas bėgti iš tėvynės. 1564 m. pavasarį jis gavo politinį priglobstį Didžiojoje Lietuvos Kunigaikštystėje ir didžiojo Lietuvos kunigaikščio Žygimanto Augusto buvo apdovanotas valdomis dabartinės Ukrainos teritorijoje, o 1568 m. leno teise gavo kaimų ir Upytėje, Paviešvenių, Galminėnų, Ilgauskų, Purėnų vaitijose. Čia negyveno, tik 1580 m., kai vyko su kariuomene padėti Steponui Batorui prie Pskovo, atsidūrė Krinčine, iš kurio sergantis buvo pargabentas namo į Milanavičius. Andriejus Kurbskis Lietuvoje išgarsėjo kaip lotyniškų tekstų vertėjas, atkaklus stačiatikybės gynėjas ir kovotojas su jėzuitais, o jo laiškai carui iki šiol traukia mokslininkų žvilgsnį.
A. Kurbskiui mirus, Krinčino valda rūpinosi jo žmona Aleksandra Semaškaitė, kuri gerai elgėsi su valdiniais, todėl dažnai pas ją atbėgdavo valstiečių iš kitų valdų. Ji apsigyveno Krinčine 1590 m., kai buvo išvaryta iš Kovelio valdos (dab. Ukraina), ir praleido čia visą likusį gyvenimą. 1595 m. dvarą smarkiai nuniokojo gaisras, sudegė dokumentai. Dvaro šeimininkę ir jos valdinius gerokai vargino kaimynų išpuoliai, plėšikavimai. Po motinos mirties 1604 m. šeimininkauti ėmėsi sūnus Dimitrijus Kurbskis. Būdamas šviesus ir gerbiamas Upytės žmogus, jis rekonstravo ir išpuošė bažnyčią, pastatė kleboniją ir mokyklą, rūpinosi mokytoju, vargonininku, kaimiečių švietimu. 1672 m. mirė paskutinysis iš Kurbskių Jonas. Po jo mirties buvo surašytas smulkus inventorius, kuriame gana detaliai aprašytas pats dvaras (5). Panašus aprašas yra ir 1709 m. inventoriuje (6). Dalis valdos priklausė Krinčino, dalis – Barklainių dvarams. Pats Krinčino dvaras buvo įsikūręs atokiau nuo miestelio, prie Viešmens upelio (tada upės) vingio, buvo aptvertas tvora, su įvažiuojamaisiais vartais. Dvaro pastatų kompleksas užėmė didelę teritoriją (7). Nuo 1672 m. valdą perėmė Grigorijus Podbereskis, karaliaus dvaro didikas, karys ir politikas, 1655 m. gynęs Vilnių nuo rusų invazijos. Kaip Upytės atstovas, G. Podbereskis dalyvavo Seime, 1674 m. rinko karalių, dalyvavo mūšyje prie Chocimo. 1677 m. Krinčiną leno teise paveldėjo du jo sūnūs: Aleksandras Jonas ir Kazimieras Jonas. Po jų valdė Aleksandro Jono sūnus Pranciškus. Podbereskių valdymas baigėsi 1746 metais, išsekus vyriškos giminės palikuonims. Krinčino valda kartu su miesteliu atiteko Karpiams. Jokūbas Ignas Karpis, Plungės seniūnas, 15 metų iki pat mirties bylinėjosi su Šredersais, Bystramu, Hanais, Dišterliofu, Kupreliu dėl pusės miestelio ir savavališkai užimtų valdos plotų (8). 1762 m. Krinčino valdą paveldėjo Igno Karpio sūnus Benediktas, valdęs iki mirties 1805 m. Benediktas Karpis buvo žymus LDK politinis veikėjas. Jis dalyvavo Ketverių metų seime, 1794 m. sukilime, o vedęs Karoliną Puzinaitę tapo itin turtingu didiku. Taigi Kurbskiai, Podbereskiai ir Karpiai, valdę Krinčiną nuo Žygimanto Augusto valdymo laikų iki LDK pabaigos, buvo garsūs didžiūnai. Jų indėlis į Krinčino raidą netyrinėtas iki šiol.
Bažnyčia
Katalikų bažnyčia Krinčine pastatyta greičiausiai XVI a. paskutiniame ketvirtyje. 1585 m. nurodoma, kad kunigas Vincentas glaudėsi pas miestelio bajorą (9). Tik 1611 m. kunigaikštis Dimitrijus Kurbskis ėmėsi remontuoti bažnyčią, statyti kleboniją ir mokyklą. Birželio 20 d. fundacijoje(10) nurodoma, kad bažnyčia apleista, iki šiol neturi jokios fundacijos, kunigas neturi tinkamos ir nuolatinės vietos gyventi, todėl bažnyčiai užrašomas 12 valakų Šniukštelės kaimas bei vienas valakas pačiame miestelyje, skiriama 30 lenkiškų auksinų, kuriuos kunigas turės gauti kasmet lapkričio 11 d. iš dvaro. 1643 m. kunigaikštis fundaciją vėl patvirtina, bet jau nurodo, kad 1611 m. bažnyčią ne restauravo ir išpuošė, o pastatė. Abi fundacijos patvirtintos didžiųjų kunigaikščių (11) . Klebonas Kasparas Lialevičius 1611 m. gruodžio mėnesį įvesdinamas į fundacinį kaimą(12). 1732, 1737, 1755, 1765 ir 1796 metų vizitacijų aprašai rodo, kad nuo to laiko bažnyčios rektoriaus, arba klebono, materialinė padėtis pagerėjo. Krinčino parapija įsteigta XVII a. pirmoje pusėje, nes 1611 m. fundacijoje kalbama apie norą turėti parapinę bažnyčią, o 1643 m. ji jau įvardijama kaip parapinė. 1637 m. vasario 25 d. bažnyčią vizitavę Vilniaus vyskupo Kazimiero Beinarto siųsti vizitatoriai rado, kad ji nauja, stogas malksnomis („gontais”) dengtas, o šalia esančios kapinės nauja tvora aptvertos. 1670 m. inventorius rodo, kad bažnyčia turi daug liturginių reikmenų ir rūbų. Žinoma, kad rektorius Juozapas Kojelavičius apie 1720 m. pastatė bažnyčią „iš naujo iš senų ir naujų rąstų”.  Greta bažnyčios stovėjo medinė varpinė. Bažnyčia turėjo pozityvą (kilnojamuosius vargonėlius) (13). Mūrinė barokinė bažnyčia buvo pradėta statyti 1776 m. ir baigta 1781 m. Ją statė Kuršo kanauninkas, vėliau Upytės dekanas, Krinčino klebonas Jonas Jeronimas Šarkevičius, 1765 m. pradėjęs pastoracinį darbą Krinčine ir baigęs 1813 m. Jo portretas iki šiol saugomas bažnyčioje. 1796 m. bažnyčioje jau buvo vargonai(14). Įdomu, kad Šarkevičių pavardė susijusi su jų statytomis Suosto, Pabiržės ir Daujėnų bažnyčiomis. Kanauninkas J. Šarkevičius, klebonaudamas Krinčine, 1804 m. dar pastatė bažnyčios filiją Daujėnuose. Medinė Suosto bažnyčia sudegė prieš keletą metų, o Pabiržės barokinė bažnyčia, identiška Krinčino, po šimto su viršum metų ėmė skilti dėl blogų pamatų ir buvo nugriauta. Šiuo laikotarpiu Krinčino bažnyčia nors iš dalies palaikė lietuvybę: klebonai mokėjo lietuviškai, turėjo dvi lietuviškas knygas, lenkiškai ir lietuviškai sakydavo pamokslą, giedodavo, samdė bakalaurą miestelėnų ir kaimiečių vaikams mokyti, o kanauninkas Upytės dekanas klebonas Jeronimas Jonas Šarkevičius pagal kilmę įvardijamas lietuviu.      1747 m. Krinčine gimė būsimasis vyskupas, kapitulos narys, Vilniaus universiteto matematikos profesorius Tadas Kundzičius, įšventinęs į kunigus Motiejų Valančių. 1755 m. Krinčino bažnyčios vikaras buvo svarstomas Vilniaus vyskupijos teisme už neleistinas priemones, kurių griebėsi kovodamas su protestantų pastoriumi Izbickiu dėl tikėjimo tiesų(15).
Krinčinas plėtėsi gan lėtai, nes buvo nuošalioje vietoje, neturėjo augimo perspektyvos. Daug nuostolių atnešdavo maro, choleros, kitų baisių ligų epidemijos, svetimšalių kariuomenės plėšikavimai (1625 m. Krinčiną nusiaubė švedai). Amatai irgi nesivystė, turgus būdavo nedidelis, nes krinčiniečiai mieliau traukdavo į Pasvalio turgų, be to, linus, javus ir kitas gėrybes labiau apsimokėdavo vežti į Rygą. Dvaro, bažnyčios valdinių pastotės vykdavo ir į Kauną, Vilnių, Panevėžį. Vos ne visi gretimi kaimai gyventojų skaičiumi lenkė Krinčiną. Būdama privati valda, vietovė neturėjo didesnių teisių, tik 1792 m. Ketverių metų seimas Krinčinui suteikė magdeburgo teises. Tačiau jomis gyventojai realiai nespėjo pasinaudoti...
 1 Žr. bibliografiją kn. Krinčius A., Istorinės erdvės beieškant / I dalis / Krinčino praeities tyrinėjimai, Krinčinas, Savilaida, 2003.
 2 MAB RS, b. 16 – 132, l. 10, 11. (Upytės inventoriai).
 3 MAB RS, f 21 – 1377, l. 1.
 5 VUB RS, f. 7, b. 3767, l. 50–76; LVIA, f. 716, ap. 3, b. 27 ir 28.

6 LVIA, f. 716, ap. 3, b. 46, l. 38–40.
 7 Žr. Krinčius A., Krinčino dvaras XVII amžiuje – Šiaurietiški atsivėrimai, 2002, Nr. 1, p. 2–3.
 8 MAB RS, f. 31, b. 301, 302, 303.
 10 VUB RS, f. 57,b. 53, l. 44.
 11 LVIA SA, Nr. 2405, l. 165–174.
 12 VUB RS, f.7 – Up. PT / 1611–1615, l. 859.
 13 LVIA, f. 696, ap. 2, b. 12, l. 7.
 14 VUB RS, f. 57, b. 53, l. 52.
 15 LNMB, f. 93–1101.


"Miestelis žinomas nuo 1554 (1556) m. kitu pavadinimu - tada tai Paversmių kaimas. Krinčinu jis tapo, kai 1567 m. jis padovanotas iš Rusijos pabėgusiam į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę tuometinės carinės Rusijos veikėjui Andrejui Kurbskiui. Vėliau valdė įpėdiniai, kurie sulietuvėjo, 1611 m. įsteigė mokyklą." A. Semaška. Pasižvalgymai po Lietuvą, 2004.