SVEIKINAME JUBILIATĄ
2005 m. birželis
razinskas razinskas


ANTANAS RAŽINSKAS
razinskas
Technikumo studentas
razinskas
Universiteto studentas


razinskas
Lietuvos Geografijos Draugijos Geodezijos skyriaus pirmininko kalba steigiamajame posėdyje 1963 m.
Septintasis Pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziumas
razinskas
 
 
anukes
Anūkės
direktorius
Sveikina "Aerogeodezijos instituto" direktorius dr. V. Žilevičius



Viešnios iš Juodupės seniūnijos

seniune


PRISIMINIMAI

Gimtinės apylinkių upės ir kalneliai.

juodupe
Rokiškio ir Juodupės apylinkių hidrografija ir reljefas.
LTDBK50000-V Valstybinė geodezijos tarnyba, 1998
Lapo "Rokiškis" elev.e00 ir rivers.e00 sluoksniai GRASS-61 formate.

vaizdas
Juodupės apylinkės.
ORT10LT Valstybinė geodezijos ir kartografijos tarnyba, 1998.

juodupeLietuvos geografinis žemėlapis
 Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, 2001.

PIRMOJI PAŽINTIS

zalnierukasdoc. Albinas Žalnierukas

Mintyse išliko keletas prisiminimų susijusių su mielu kolega Antanu Ražinsku.

Ėjo neramūs ir sunkūs pirmieji pokario metai. Būrys jaunuolių, merginų vos viena kita, iš įvairių Lietuvos kraštų 1945 m. rudenį pradėjo mokslą Kauno žemės ūkio technikume (dabar Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegija). Daugelis vaikinų tikėjosi taip išvengti karo tarnybos (Rytuose karas dar vyko). Technikumas buvo įkurtas Kėdainių aukštesniosios kultūrtechnikos mokyklos bazėje su trimis specialybėmis: žemėtvarkos, hidromelioracijos ir žemės ūkio statybos. Mokymo patalpos ir bendrabutis buvo tuometinės Žemės ūkio akademijos pastate, Kęstučio g. 15.

Pirmame technikumo žemėtvarkos kurse ir buvo pirmoji pažintis su bendramoksliu, būsimuoju įžymiu geodezininku, Antanu Ražinsku atvykusiu iš tolimos Rokiškio apskrities. Jis amžiumi buvo šiek tiek vyresnis, berods, jau buvo baigęs matininkų kursus. Iš mūsų išsiskyrė savo rimtumu, labai geru mokymusi, sugebėjimu paprastai ir greitai spręsti iškilusius klausimus. Buvo paskirtas mūsų 12 moksleivių žemėtvarkos grupės, taip pat bendrabučio, seniūnu.

Pokario metais daugelis moksleivių patyrėme ir vargo, kai kurie net artimųjų žūtį, moralinių traumų ir didelį materialinį nepriteklių. Netikėtai dingdavo vienas ar kitas technikumo moksleivis. Patalpos buvo nešildomos, maitinomės prastai. Tik ką matę karo baisumus, nedejuodami ir nesiskųsdami siekėm mokslo. Direktoriumi buvo dipl. inž. Adolfas Guogis. Geru geodezijos dėstymu ypač išsiskyrė dipl. inž. Petras Variakojis. Padrąsinantįjį žodį dažnai išgirsdavome iš kurso draugo Antano Ražinsko.

Dėl savo sugebėjimų, organizuotumo ir darbštumo Antanas greitai tapo moksleivių autoritetu. Mes dažnai veltui leisdavome laiką, eidavome į šokių vakarus, o Antanas kambaryje dirbdavo, tvarkydavo konspektus (vadovėlių nebuvo), šį bei tą rašydavo, kurdavo. Toks epizodas: Kauno profsąjungų kultūros rūmuose buvo organizuojamas dramos būrelis. Įsirašėme. Po poros užsiėmimų būrelyje iš mūsiškių liko tik Ražinskas. Vaidybos studija teigiamai formavo jo asmenybę. Studijuodamas Kauno valstybiniame universitete jis jau pats organizavo vaidybos saviveiklą. Gal būt todėl Antanas Ražinskas gerai sugeba diskutuoti, reikšti mintis žodžiu ir raštu, yra įžvalgus. Gerai jaučia ir vertina gyvenimo džiaugsmą, gamtos grožį ir tai siekia atvaizduoti poezijos eilėmis (jis yra išleidęs poezijos knygą).

Antrąjį technikumo kursą Antanas išlaikė eksternu ir kitais mokslo metais jis jau buvo aukštesniame kurse. Grupės seniūno pareigas perdavė man. Per dvejus metus jis su pagyrimu baigė technikumą, buvo įskaitytas į 5% absolventų, kuriems buvo leidžiama studijuoti toliau be atidirbimo gamyboje. 1947 m. rudenį Antanas jau Kauno valstybinio universiteto geodezijos studentas. Ir universitete jis eksternu išlaikė („peršoko“) vieną studijų kursą. Tai galėjo padaryti tik gabus ir darbštus jaunuolis.

Baigęs su pagyrimu universitetą Antanas Ražinskas netrukus tapo mokslininku, vienu iškiliausiu Lietuvos geodezininku. Dešimt metų vadovavo VISI Geodezijos katedrai, buvo Lietuvos Geodezijos draugijos pirmininkas, redagavo ir leido mokslo darbų rinkinį „Geodezijos darbai“. Jis visada pagarbiai vertina geodezininko specialybę, tiria Lietuvos geodezijos istoriją, įsteigė geodezijos muziejų bei archyvą.

Vėliau – 1969 m. mūsų keliai su Ražinsku vėl suėjo Vilniaus inžineriniame statybos institute. Teko dirbti jo vadovaujamoje Geodezijos katedroje. Jis buvo optimistiškas, drąsiai mąstantis, nebijantis kur reikia pasakyti atvirą tiesų žodį, vadovas. Geras organizuotojas, santūrus, vidinės dvasinės ramybės, aukštos kultūros jis mokslo draugų ir bendradarbių yra gerbiamas ir mėgiamas.

Jaunystės draugai maloniai ir pagarbiai prisimena Antaną Ražinską, nuoširdžiai sveikina gražaus 80-čio jubiliejaus proga linkėdami dosnių sveikatos metų, neblėstančios energijos ir dar daug įdomių bei svarių darbų.




ANTANUI RAŽINSKUI - 80

Gyvenimo tarpsnis su geologais (1954-1968)

grigelisAlgimantas Grigelis

Lietuvos mokslų akademijos narys korespondentas

       1960-siais metais, kai iš Lietuvos geologijos valdybos atėjau dirbti į Mokslų akademijos Geologijos ir geografijos institutą, ten jau radau Antaną Ražinską. Abu jau buvome apgynę mokslų kandidato disertacijas, Antanas – iš žemės plutos fizikos, aš – iš mezozojaus paleontologijos. Mokslo sritys gana tolimos, tačiau tai mums netrukdė bendradarbiauti. Jis buvo šiek tiek vyresnis, gal daugiau patyręs. Nemažai teko bendrauti, man tapus Geologijos instituto direktoriumi (1963-1977). Visuomet rasdavome bendrą kalbą...

Antanas Ražinskas (g. 1925-06-04), 1951 m. baigęs Kauno politechnikos institutą įgijo geodezijos inžinieriaus specialybę, dėstė geodeziją Kauno žemės ūkio technikume. 1954 m. jis įstojo į Geologijos ir geografijos instituto aspirantūrą tuometiniame geofizikos sektoriuje. Pasirinko įdomią temą, susijusią su geoido unduliacijos ir nukrypimų nuo vertikalės tyrimu. Dirbo kruopščiai, mokėsi, laikė vadinamuosius minimumo egzaminus. Jo byloje esančioje institute yra nemažai egzaminų bei atestacijų protokolų, kuriuose randame tokias žymių mokslininkų pavardes, kaip Pauliaus Slavėno, Juozo Žiugždos, Juozo Jurginio, Jono Bulavo, Tado Ivanausko, Antano Purėno, Adomo Jucio, Vaclovo Chomskio,  Kazio Bieliuko, Boleslavo Styros, Valerijos Čepulytės. Jo darbo mokslinis vadovas buvo teoretikas geofizikas Stasys Blinstrubas, vadovavęs GGI geofizikos sektoriui.

Antanas Ražinskas per skirtą trejų metų laiką disertacinį darbą parašė ir 1957 m. gruodžio 17 d. jį apgynė VU Gamtos mokslų fakulteto taryboje. 1957 m. gruodžio 25 d. Vilniaus universiteto tarybos nutarimu jam buvo suteiktas fizikos-matematikos mokslų kandidato mokslinis laipsnis. VAK laipsnį patvirtino 1959 m. balandžio 11 d. Pasibaigus aspirantūros laikui, Antanas Ražinskas nuo 1957 m. lapkričio 1 d. skiriamas GGI geofizikos sektoriaus jaunesniuoju moksliniu bendradarbiu dirbti gravimetrijos ir žemės geoido srityje.

Apie Antano Ražinsko disertacinį darbą buvo gauti žinomų specialistų atsiliepimai, jų tarpe dr. V. Maaziko (Estija) ir kt. Darbo vadovas Stasys Blinstrubas savo atsiliepime rašo, kad "A. Ražinskas savo disertaciniame darbe ne tik vysto detalaus geoido skaičiavimo teoriją bei metodiką, bet ir gauna rezultatus, turinčius didelę praktinę reikšmę geodezinių darbų vykdymui Lietuvoje". Čia reikėtų paminėti Stasį Blinstrubą (1901-1969). Tai buvo labai įdomus žmogus, išskirtinė asmenybė. Fizikas, habilituotas mokslų daktaras, dirbo GGI nuo 1952 iki 1964 m., eilę metų vadovavo Geofizikos (Žemės plutos fizikos) sektoriui. Tyrinėjo Žemės magnetinius laukus. 1962 m. Gruzijos politechnikos institute apgynė mokslų daktaro (dabar – habil. dr.) disertaciją tema Magnetinių stebėjimų kiekybinės interpretacijos metodas. Geofizinių tyrimų metodologijos srityje buvo labai stiprus, pripažintas "asas". Dirbo nuosekliai, skelbėsi nedaug, buvo reiklus autorinės teisės atžvilgiu. Prisimenu, pietų pertraukos metu, kuomet nuo 1963 m. Geologijos institutas talpinosi sename name Vrublevskio g. 1 (to namo nebėra), profesorius Blinstrubas, pasispaudęs raketę po pažastimi, žvaliai eidavo pažaisti lauko tenisą į aikštelę Jaunimo sode. Taigi, jis priklausė "elitui".

Po disertacijos apgynimo Antanas užsiėmė detaliais geodeziniais matavimais Vakarų Lietuvoje, kurie buvo susiję su neotektonikos tyrimais. Pradėjo kopti mokslinės karjeros laiptais. Aktyviai dirbo ekspedicijose, rašė straipsnius, skaitė pranešimus konferencijose.  1960 m. gegužės 9 d. A. Ražinskas pagal konkurso rezultatus skiriamas GGI geofizikos sektoriaus vyresniuoju moksliniu bendradarbiu. Įdomus jo tam skirto pareiškimo GGI Mokslinės tarybos pirmininkui stilius, kur jis rašo: "Šiuo, pareikšdamas norą dalyvauti š. m. kovo 31 d. "Tiesoje" paskelbtame konkurse geologijos ir geografijos instituto geofizikos sektoriaus vyr. moksl. bendradarbio vietai užimti, prašau Tamstos pritarimo ir atitinkamos klausimo eigos". Eiga buvo duota. Nepamirškime, kokie tai buvo metai ir kaip Lietuvai visose srityse reikėjo jaunų aktyvių mokslininkų. Mokslų akademija čia suvaidino pirmaeilį vaidmenį. Tuo laiku GGI geofizikos sektoriuje prof. Stasys Blinstrubas artėjo prie pensinio amžiaus. Taigi, vyr. moksl. bendr. Antanas Ražinskas galėtų jį pakeisti. 1960.VIII.10 Antanas rašo pareiškimą GGI direktoriui (nepamainomam akademikui Kaziui Bieliukui): "Prašau drg. Direktorių priimti mano kandidatūrą konkurse žemės plutos sektoriaus vadovo vietai užimti." Antanas jau turi parengęs 11 mokslinių straipsnių, jis intensyviai tyrinėja Lietuvos ir Pabaltijo zonos gravitacinius laukus, atlieka 1:200 000 mastelio gravimetrinę nuotrauką, vykdo detalius neotektoninius tyrimus. A. Ražinsko charakteristika – labai gera, "jis yra pilnai subrendęs mokslo darbuotojas ir galintis savo srityje savarankiškai dirbti."

Tačiau atsitinka retas tiems laikams atvejis – konkursui pareiškimą paduoda ir esantis sektoriaus vadovas Stasys Blinstrubas. Konkursinė komisija turi pastabų S. Blinstrubui dėl jo, kaip vadovo, organizacinės veiklos, į ką atkreipia Mokslinės tarybos narių dėmesį, tačiau balsavimui teikia abi kandidatūras. Rinkimus absoliučia persvara laimi Antanas Ražinskas. Galiausiai Mokslų akademijos prezidiumas tvirtina konkurso rezultatus, ir nuo 1960 m. rugsėjo 1 d. Antanas Ražinskas paskiriamas GGI Žemės plutos fizikos sektoriaus vadovu. 1962 m. balandžio 4 d. jam suteikiamas vyresniojo mokslinio bendradarbio mokslinis vardas. Dabar jis ramiai gali atsidėti mokslui. 1963 m. Lietuvos geografų sąjungoje Antano Ražinsko iniciatyva įkuriamas Geodezijos skyrius, pradedami leisti "Geodezijos skyriaus darbai" (1963, I t.; 1964, II t.; 1965, III t.).

1963 m. gegužės 25 d., vykdant mokslo reformas, Geologijos ir geografijos institutas skyla į du padalinius: Geologijos institutą, kuris perduodamas SSRS geologijos ministerijai (Maskvoje), ir Geografijos skyrių, kuris lieka Lietuvos mokslų akademijoje. Geologijos institute vyksta reformos, tobulinama struktūra. Be kitų, vystosi nauja - naftingumo tyrimų kryptis, su kuria siejama tolesnė geofizinių darbų plėtra. Žemės plutos fizikos sektorius tampa Geofizikos sektoriumi Naftos geologijos ir geofizikos skyriuje; sektoriaus vadovu lieka Antanas Ražinskas. Nauji Geofizikos sektoriaus uždaviniai – geofiziniais metodais tirti naftai ir rūdinėms iškasenoms perspektyvias struktūras. Antanas Ražinskas šiems darbams GI vadovavo iki 1968 m. Nuo 1967 m. jis pradeda dėstyti KPI Vilniaus filiale, Geologijos institute likdamas antraeilėse pareigose. 1966 m. jis apdovanojamas SSRS geologijos ministerijos Garbės raštu, o 1967 m. – ženklu "Gelmių žvalgybos žymūnas".

1968 m. Antanas Ražinskas baigė savo veiklą Geologijos institute. Toliau jis pasinėrė į pedagoginį darbą Kauno politechnikos institute (dabar – Kauno technologijos universitetas), persikėlė gyventi į Kauną, galiausiai įsikūrė prie gražių Šventosios krantų, kur toliau puoselėja savo humanistines idėjas, gražia įvairiapusiška veikla turtina gimtąjį kraštą. Palinkėkime jam kūrybingų gyvenimo metų ir puikios sveikatos!

Kaip vertinti Antano Ražinsko veiklą Geologijos ir geografijos, o vėliau – ir Geologijos institute? Iš tiesų, jis padarė daug. Iki 1963 m. instituto reformos Žemės plutos fizikos sektoriaus veiklą kuravo atmosferos fizikas , GGI direktoriaus pavaduotojas Boleslovas Styra, fizikoje nusimanė klimatologas Česlovas Garbaliauskas. Sąlygos dirbti ir tobulėti, regis, buvo. Geofizikai buvo spalvingas kolektyvas. Su Stasiu Blinstrubu ir Antanu Ražinsku sektoriuje dirbo dvi Maskvos universiteto absolventės, inžinierės Nijolė Gedvilaitė (dirbo 1956-1988) ir Rasa Apirubytė (1956-1989), techninis inžinierius Vladimiras Trukšinas (1959-1977 ir 1981-1996), nepamainoma vyr. technikė Emilija Perednytė (1959-1984; gyveno 1923-2000), j.m.b. Vidutis Povilas Štuopys (1962-1965), nepamainomas technikas Aloyzas Verikas (nuo 1966), aerogeodez. inž. Ema Paliuškina (1966-1968), geodez. inž. Vida Sabaitienė (1966-2000), Maskvos universiteto absolventė inžinierė Vera Markšaitienė (1967-1990), spalvingoji technikė Tatjana Vlasova (1967-1991). Vėliau į sektorių atėjo dirbti Algimantas Vaznonis (dirbo 1971-1999; buvo skyriaus vadovu), dirbo Viačeslavas Naumovas, Vytas Sabaitis, Viktoras Nasedkinas, Vanda Sakalauskienė, Jelena Vikšraitienė, Pavelas Loiteris. Iš šių darbuotojų GGI iki šiol dirba A. Verikas ir J. Vikšraitienė. Tačiau su laiku kintant tyrimo krypčių prioritetams, geofizikos padalinys instituto struktūroje neišliko.

Antanas Ražinskas daugiausia nuveikė tirdamas detalius neotektoninius judesius Vakarų Lietuvoje (itin detalios niveliacijos metodais), atlikdamas detalius gravimetrinius ir magnetometrinius tyrimus. Kaip ir gilieji seisminiai tyrimai (juos Lietuvoje atliko sąjunginiai institutai), gravimetrijos ir magnetometrijos metodai buvo efektyvūs gelmių sandarai ir tektoninėms struktūroms tirti. Šių darbų rezultate aiškėjo kristalinio pamato blokinė sandara ir tektoniniai lūžiai, kurių seisminiais metodais (dėl storų ekranuojančių permo anhidrito sluoksnių) nepavykdavo aptikti. Apskritai, geofizikų darbai tuo laikotarpiu suformavo pirmąsias išvadas apie blokinės-disjunktyvinės tektonikos Lietuvoje hipotezę, kurią patvirtino vėlesni tyrimai.

Darbo GGI laikotarpiu nuo 1958 iki 1968 m. Antanas Ražinskas paskelbė 16 straipsnių detalaus geoido tyrimų, geodezinės gravimetrijos, detalios gravimetrinės nuotraukos ir gravimetrinio atramos tinklo sudarymo, gravimagnetinio lauko struktūros ir neotektonikos klausimais, kėlė naujus fizinės geodezijos uždavinius, rašė geodezinių ir kartografinių darbų istorijos Lietuvoje klausimu. Dalyvavo kartu su prof. Vytautu Gudeliu organizuojant labai įdomią Lietuvos mokslų akademijos konferenciją Šiuolaikiniai ir naujausi Žemės plutos judesiai Pabaltijyje, kurios medžiaga paskelbta 1964 m. Leido jau minėtus Geografų draugijos Geodezijos skyriaus darbus. Mokslinių tyrimų klausimais bendradarbiavo su geofizikais Rasa Apirubyte, Aronu Faitelsonu, tektonistais Povilu Suveizdžiu, Kęstučiu Sakalausku ir daugeliu kitų specialistų. Tačiau, būdamas profesionalus geodezininkas, gal būt pilnai nepritapo geologijoje ir geofizikoje. Savo mokslinius darbus spausdinosi vienas. Tad jo grįžimas 1968 m. prie geodezijos mokslo ir pedagoginio darbo turbūt laikytinas visai dėsningu ir suprantamu.

Nepaprastai maloniam žmogui, puikiam mokslininkui ir bendradarbiui, buvusiam sodo kaimynui, docentui Antanui Ražinskui norėčiau palinkėti gražaus jubiliejinio pavasario! Jeigu dar turi sveikatos, jeigu yra idėjų ir noro kurti, jeigu esi palikęs pėdsaką savo pamėgtoje mokslo srityje, muziejuje, sode, draugijoje, poezijoje, galiausiai Tave žinojusių širdyse – tuomet aštuoniasdešimt – dar tik vasaros pradžia...

Vilnius, 2005 m. gegužės 25 d.


MININT DOCENTO ANTANO RAŽINSKO AŠTUONIASDEŠIMTIES METŲ JUBILIEJŲ

Rytų Aukštaitijos sūnus Antanas Ražinskas, gimęs 1925 m. birželio 4 d. Latvijos pasienyje Armonių kaime Rokiškio rajone, 1945 m. įstojo į Kauno žemės ūkio technikumą, kurį baigė per dvejus metus ir 1947 m. įgijo žemėtvarkininko diplomą su pagyrimu, leidžiančiu įstoti į aukštąją mokyklą. Tais pačiais metais pradėjo studijas Kauno Vytauto Didžiojo universitete, kur per vienerius metus išlaikęs dviejų kursų egzaminus, 1951 m. gavo inžinieriaus geodezininko diplomą taip pat su pagyrimu. Baigęs studijas ėmėsi pedagoginio darbo – trejus metus dirbo dėstytoju Kauno žemės ūkio technikume, o 1954 m. buvo priimtas į aspirantūrą Lietuvos mokslų akademijos Geologijos ir geografijos institute. Po trejų aspirantūros metų, 1957 m. apgynė fizikos ir matematikos mokslų kandidato disertaciją, kurios tema lėmė A. Ražinsko mokslo kryptį – jis tapo vienu žymiausių geodezinės gravimetrijos specialistu Lietuvoje, pratęsusiu profesoriaus Kazimiero Sleževičiaus prieškarinius šios srities darbus. Dirbdamas Geologijos ir geografijos institute organizavo Žemės plutos fizikos sektorių ir 1960 m. tapo pirmuoju jo vadovu. Reorganizavus Mokslų akademijos institutus, 1963 m. buvo paskirtas Lietuvos geologijos instituto geofizikos skyriaus viršininku ir lygiagrečiai dirbo pedagoginį darbą KPI Vilniaus filiale. 1965 m. jam suteiktas docento vardas.

1954 m. Lietuvos mokslų akademijos Geologijos ir geografijos institutas pradėjo daryti Lietuvos ištisinę gravimetrinę nuotrauką. Vienas iš pagrindinių šio darbo vadovų ir vykdytojų buvo A. Ražinskas. Gravimetrinės nuotraukos darbai tęsėsi iki 1962 m. Nuotraukos vykdymo metu buvo sudarytas ir Lietuvos atraminis gravimetrinis tinklas. A. Ražinskas, išanalizavęs ir susiejęs papildomais matavimais gravimetrinės nuotraukos medžiagą į bendrąją sistemą, 1961 m. sudarė 1:200 000 ir 1:500 000 mastelių Lietuvos teritorijos gravitacijos lauko žemėlapius. Buvo sudaryti keturi žemėlapio variantai:

  1. Gravitacijos lauko žemėlapis. Faye redukcija. Helmerto normalusis laukas.

  2. Gravitacijos lauko žemėlapis. Bouguerio (Bouguer) redukcija. Helmerto normalusis laukas.

  3. Gravitacijos lauko žemėlapis. Faye redukcija. G. Cassinisio normalusis laukas.

  4. Gravitacijos lauko žemėlapis. Bouguerio redukcija. G. Cassinisio normalusis laukas.

Atliktos gravimetrinės nuotraukos pagrindu 1963–1976 m. paruošti ir išleisti 1:200 000 mastelio gravitacijos lauko žemėlapiai (Bouguerio redukcija, Helmerto normalusis laukas) bei jų priedai. Šiandien tai pagrindinė medžiaga apie Lietuvos teritorijos gravitacijos lauką. Ji sėkmingai naudojama ne tik Lietuvos teritorijos, bet ir viso Baltijos jūros regiono bei Europos geoido tyrimuose. Ji perduota JAV mokslininkams sudarantiems visos Žemės geopotencialo modelį. Naudojant nuotraukos medžiagą paskaičiuoti Lietuvos teritorijos kvazigeoido aukščiai užtikrina pakankamai didelį 2 –3 cm tikslumą normaliniams aukščiams nustatyti GPS metodu. Tenka apgailestauti, kad sovietmečiu visa gravimetrinė medžiaga buvo slapta ir atkūrus Nepriklausomybę gravimetrinės nuotraukos katalogų Lietuvoje rasti nepavyko, todėl dabar tenka naudotis tik gravimetriniais žemėlapiais.

Reikšmingi A. Ražinsko ir teoriniai moksliniai tyrimai gravimetrijos bei vertikalės nuokrypio ir geoido nustatymo klausimais.

1977 m. Antanas Ražinskas buvo išrinktas Pabaltijo neotektoninės komisijos pirmininku.

Įkūrus Vilniaus inžinerinį statybos institutą, 1969 m. A. Ražinskas tapo pirmuoju šio instituto Geodezijos katedros vedėju ir dirbo šiose pareigose dvi penkerių metų kadencijas iki 1980 m. Nors formaliai Geodezijos katedra su keletu dėstytojų buvo perkelta į Vilnių iš Kauno politechnikos instituto, tačiau mokymo priemonių komplektavimo rūpesčiai užgulė naujojo katedros vedėjo pečius. Negaunant bent minimalaus finansavimo ir patikimo tiekimo, jam teko rankioti nebenaudojamus matavimo prietaisus gamybinėse organizacijose.

Vadovaudamas Geodezijos katedrai A. Ražinskas skyrė didelį dėmesį mokymo kokybei. Jis organizuodavo paskaitų lankymą ir geranorišką jų aptarimą bei vertinimą tiek dalykiniu, tiek ir kalbiniu požiūriu, skatino laboratorinių darbų metodikos nurodymų parengimą ir individualų darbą su studentais. Vedėjo iniciatyva ir jam dalyvaujant katedros personalo jėgomis buvo parašytas ir 1979 m. išleistas vadovėlis “Taikomoji geodezija”, skirtas statybinio profilio specialybių studentams.

A. Ražinsko vadovaujamoje Geodezijos katedroje nemažas dėmesys buvo skiriamas studentų parengimui praktiniam darbui. Jo rūpesčiu Vilniaus miesto administracija 1970 m. išskyrė Naujosios Vilnios rytiniame pakraštyje 5,4 km2 plotą mokomajam poligonui, kuriame buvo atliekama inžinerinės geodezijos ir statybinių specialybių studentų mokomoji praktika, stengiantis nepažeisti žemės naudotojų interesų. A. Ražinsko išrūpintomis lėšomis 1971 m. buvo daryta dviejų mastelių mokomojo poligono aerofotonuotrauka: 1:3000 ilgo židinio kamera ir 1:5000 trumpo židinio kamera. Poligono teritorijoje buvo pakankamai tankus miesto poligonometrijos tinklas, kurio punktai niveliuoti ketvirtos klasės niveliacija. Tad prieš aerofotonuotrauką buvo markiruoti kontūrženkliai ir kai kurie geodezinio pagrindo punktai, o po jos inžinerinės geodezijos specialybės diplomantų jėgomis nustatytos kontūrženklių koordinatės. Pagal 1:3000 mastelio aerofotonuotraukos negatyvų dublikatus Žemės ūkio aerofotogeodezinių tyrinėjimų instituto (VISCHAGI) Vakarų filiale pagaminti fotoplanai, kurių reprodukcijos panaudotos apmokant studentus kombinuotos topografinės nuotraukos ir padidintos iki to paties mastelio aerofotografijos, skirtos kontūrų dešifravimui. 1:5000 mastelio aerofotonuotrauka panaudota laboratoriniams darbams – stambaus mastelio topografinio plano sudarymui stereotopografinės nuotraukos būdu.

Mokomosios praktikos laikotarpiu studentai paprastai bazuodavosi Naujosios Vilnios mokyklų patalpose, kuriose įsikurti ne visada pavykdavo. Norint turėti pastovią bazę mokomosioms praktikoms, A. Ražinsko iniciatyva buvo išrūpintas sklypas šios paskirties pastato statybai, atlikti inžineriniai tyrinėjimai ir gautos lėšos projektavimo darbams. Nors pastato projektas buvo užbaigtas, tačiau negavus finansavimo statybai, projektas liko nerealizuotas. Vietoje praktikų bazės pastato buvo pastatytas “eksperimentinis” namas Saulėtekio alėjoje.

A. Ražinsko profesinė veikla neapsiribojo vien kasdieniu darbu savoje darbovietėje. Nepaprastas darbštumas ir veržlumas bei įgimtas organizatoriaus talentas vertė jį ieškoti būdų kaip suburti Lietuvos geodezininkus bendrai veiklai sprendžiant aktualius gamybos, mokslo ir mokymo klausimus. A. Ražinsko pastangomis su kai kurių gamybinių organizacijų bei mokslo įstaigų parama 1961 m. sušaukta pirmoji respublikinė geodezininkų konferencija, kurioje atstovautos 23 administracinės, gamybinės, mokslo ir mokymo įstaigos bei organizacijos. Šioje konferencijoje išklausyta keliolika pranešimų aktualiais geodezinių darbų klausimais, nutarta įsteigti prie Lietuvos Geografinės draugijos Geodezijos skyrių ir kas antri metai organizuoti geodezininkų konferencijas.

Laikantis priimto nutarimo, antroji geodezininkų konferencija įvyko 1963 m. Šią ir vėlesnes konferencijas organizavo Lietuvos Geografinės draugijos Geodezijos skyrius, kurio valdybos vienu aktyviausiu nariu, o nuo 1971 m. jos pirmininku buvo A. Ražinskas. Antrosios geodezininkų konferencijos išvakarėse išėjo iš spaudos straipsnių rinkinio “Geodezijos skyriaus darbai” pirmasis tomas. Šio ir vėlesnių tomų, kurie vadinosi “Geodezijos darbai” pirmasis sudarytojas ir redaktorius buvo A. Ražinskas. Leidinyje buvo spausdinami straipsniai, nagrinėjantys geodezinių uždavinių teorinius aspektus bei gamybinių problemų aktualijas. Čia tilpo disertacijas rengiančių aspirantų publikacijos. Pirmuose leidinio tomuose buvo skelbiami Lietuvoje parengtų straipsnių bei leidinių geodezijos ir kartografijos temomis referatai, kai kurie laikmečio kronikos akcentai ir tęstinis Geodezijos skyriaus narių sąrašas. “Geodezijos darbų” pirmųjų tomų leidėju buvo KPI Vilniaus filialas ir Lietuvos Geografinė draugija. Vėliau KPI Vilniaus filialą pakeitė VISI, o nuo 1976 m. leidėjo funkcijas perėmė Aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministerija. Keičiantis leidinio šeimininkams, keitėsi ir jam keliami reikalavimai. Minėtos ministerijos leidybinė redakcinė tarnyba šalia kitų suvaržymų reikalavo, jog kiekvieno tomo turinį sudarytų straipsniai, nagrinėjantys vienos temos klausimus, kas visiškai neatitiko realių sąlygų, nes straipsnius pateikdavo atsitiktiniai autoriai, dirbantys skirtingose veiklos srityse ir nesutinkantys laukti, kada susikaups medžiaga tomui jiems rūpima tematika. Nežiūrint daugybės biurokratinių kliūčių ir griežtos sovietmečio cenzūros A. Ražinskas 1963-1980 m. laikotarpiu sugebėjo išleisti “Geodezijos darbų” 10 tomų, kurių bendra apimtis apie 1600 puslapių. Šį leidinį reikia laikyti bene žymiausiu sovietinio laikotarpio Lietuvos geodezijos istorijos rašytiniu paminklu.
2005.02.25 
S. Kazakevičius

P. Petroškevičius



Upeliai, ežerėliai, miškeliai.
ORT10LT Valstybinė geodezijos ir kartografijos tarnyba,1998.


ĮVAIRIASPALVĖ, KŪRYBIŠKA ASMENYBĖ

tulevicius Vytautas Tulevičius

Apie doc. dr. Antaną Ražinską sunku rašyti. Tai subtili asmenybė, plačios erudicijos žmogus, mokslininkas, atsiskleidęs humanitarinėje erdvėje bei inžinerijoje. Nors jo profesija yra geodezijos inžinierius, ilgametis aukštųjų mokyklų dėstytojas, dvasioje Antanas yra ir dramos artistas, ir poetas, ir muziejininkas, ir dar daug kas …

Su A. Ražinsku susipažinau prieš 56 m. Kauno politechnikos instituto II-jų rūmų koridoriuje. Tuomet jis jau buvo geodezijos specialybės antrakursis, o aš pirmakursis. Padarė įspūdį. Jis jau tuomet žinojo, ko siekia, kaip tai daryti. Jau studijų metais Antanas pasireiškė įvairiapusiška veikla. Jis puikiai mokėsi, peršoko paskutinįjį studijų kursą ir eksternu su pagyrimu įgijo geodezijos inžinieriaus diplomą, studijų metais lankė dramos burelį, vaidino, dėstė Kauno žemės ūkio technikume.

Jeigu neklystu, baigęs studijas A. Ražinskas pradėjo dirbti Lietuvos geologijos ir geografijos institute, tyrinėjo Lietuvos teritorijos geoido paviršių, apgynė iš tos srities matematikos mokslų kandidato (dabar daktaro) disertaciją.

Profesinės veiklos metu dr. A. Ražinskas plačiai dirbo visuomeninį darbą. Jis buvo Lietuvos geodezininkų sąjungos aktyviu organizatoriumi, ilgalaikiu jos pirmininku. Ypatingas jo nuopelnas yra praeito šimtmečio septintojo dešimtmečio pradžioje jo pastangomis pradėtas leisti Lietuvos geodezininkų sąjungos mokslinis techninis leidinys “Geodezijos darbai”, kurio redaktoriumi jis buvo apie 20 metų. “Geodezijos darbų” leidimas nenutrūko ir iki šiol. Keitėsi tik leidėjai, forma. Dabar jame spausdinami straipsniai ne tik iš Lietuvos ir lietuvių bei anglų kalbomis ir vadinasi “Vilniaus Gedimino technikos universiteto mokslo žurnalas. Geodezija ir Kartografija”.

Nuo 1963 m. mano bendravimas su doc. dr. A. Ražinsku ženkliai suaktyvėjo. Tais metais jis atėjo dirbti į KPI Vilniaus filialą, kuriame tuomet aš jau dirbau. Pradžioje dirbome skirtingose katedrose, jis - Braižybos, aš - Miestų statybos. Tačiau 1969 m. KPI Vilniaus filialo bazėjo buvo įkurtas Vilniaus inžinerinis statybos institutas, o 1970 m. į Vilnių iš Kauno perkelta ir Geodezijos katedra su dauguma dėstytojų kauniečių. Į ją patekome ir mes, Antanas ir aš. Doc. A. Ražinskas buvo išrinktas Geodezijos katedros vedėju ir sėkmingai juo dirbo dvi kadencijas, 10 metų. Vadovavimo katerai pradžioje jis turėjo spręsti daugelį sudėtingų problemų: trūko mokymo tikslams geodezinių prietaisų, metodinių mokymo priemonių. Būdamas ramaus, sukalbamo charakterio ir ramiai judantis, bet sprendimuose greitas, per trumpą laiką sudarė pakankamai geras mokymuisi sąlygas. Labai mylėjo studentus, jiems buvo lyg mylintis tėvas. Tuo pačiu jam atsakė ir studentai. Tačiau pasitaikydavo, nors ir gana retai, kai studentai piktnaudžiaudavo jo gerumu.

Per daugiau kaip 10 metų laikotarpį, kai katedroje dirbome drauge, jutau doc. A. Ražinsko didelį dėmesį, neišskirtinumą, draugiškumą visiems darbuotojams. Todėl jo vadovavimo metu, katedroje nuotaika buvo puiki.

Pasibaigus katedros vedėjo kadencijai, netrukus A. Ražinskas, šeimyninių aplinkybių verčiamas, persikėlė į Kauną, įsidarbino LŽŪ Žemėtvarkos ir geodezijos katedroje. Šiuo laikotarpiu mūsų bendravimas beveik nutrūko. Tik žinau, kad savo iniciatyva ir padedant “Aerogeodezijos instirtuto” vadovybei, įkūrė Geodezijoss ir kartografijos muziejų, kuriam nėra lygių Lietuvoje.

Džiaugiuosi, kad doc A. Ražinskas yra darbingas, pilnas idėjų ir randantis kelius joms įgyvendinti.

Jubiliejaus proga, linkiu Jums, Mielas Antanai, puikios nuotaikos, tvirtos sveikatos, ilgų kūrybingų metų.
Kauno apylinkių upės, upeliukai ir jų vaizdingos pakrantės.
Žemės ūkio akademija Noreikiškėse.

kaunas
Kauno apylinkės.
LTDBK50000-V  Valstybinė geodezijos ir kartografijos tarnyba, 1998
Lapo "Kaunas" elev.e00, infra.e00, rivers.e00 ir km5.e00 sluoksniai GRASS-61 frmate.


Vilniaus upės, upeliai ir slėniai

Vilniaus apylinkės
LTDBK50000-Vcopyright Valstybinė geodezijos tarnyba, 1998
Lapo "Vilnius" elev.e00, rivers.e00, infra00 ir km5.e00 sluoksniai GRASS-61 formate.


A. Ražinsko jubiliejui    nuo Jadvygos Liepaitės - Stepanovienės

Nekalbėsiu apie gerbiamo Jubiliato mokslinius pasiekimus, karjeros vingius, biografijos tarpsnius. Prisimenu gerb. Antaną Ražinską, kaip protingą, šiltą, viskuo besidomintį žmogų, su kuriuo gali pasitarti, kalbėtis įvairiausiomis temomis ir visada būti išklausyta, suprasta. Tokių žmonių sutikau nedaug.
Stebiuosi ir žaviuosi šio Žmogaus išradingumu ir darbštumu. Menu jį visąlaik kažką tobulinantį, skaitantį, rašantį.
Pažįstu Jubiliatą nuo 1964 metų. Bebaigiant KPI geodezijos specialybės IV kurso studijas, gamybinei praktikai kartu su dar dviem grupiokais buvau paskirta į Lietuvos geologijos ir geografijos instituto Geofizikos sektorių. Mus sutiko besišypsantis sektoriaus vadovas Antanas Ražinskas. Gavom technikų darbą, buvom apgaubti rūpesčiu, globa. Didelį įspūdį paliko prasidėjusi ekspedicija. Apsistojom keliose palapinėse netoli Virbalio. Jis mums buvo bendravimo, tolerantiškumo pavyzdys, visada santūrus, pasitinkantis ramia padrąsinančia šypsena, pritampantis ir prie jauno, ir prie seno, buvo autoritetas visiems.
Susidarytas pirmasis įspūdis neišblėso ir vėlesniais metais, sudarant Lietuvos gravimetrinę nuotrauką ir jam vadovaujant Geodezijos katedrai, ir dalyvaujant kituose bendruose darbuose.
Asmeniškai man padėjo pasirinkti darbinės veiklos kryptį – pastūmėjo dėstytojauti iš pradžių Statybos technikume, vėliau KPI filiale, padėjo suvokti specialybės niuansus. Atėjo supratimas apie geodezininko darbą. Dėkinga už smalsumo pasaulio pažinimui sužadinimą.
Dabar suprantu, kad plačios sielos, didelės erudicijos žmogus visada yra labai paprastas, nedemonstruoja savo valdžios, viršenybės. Iš nuotraukos, išspausdintos jo eilėraščių knygos viršelyje, į mus su atlaidžia, tačiau ir šelmiška šypsenėle žvelgia žynys, spinduliuojantis išmintimi, gerumu.
Nuoširdžiausi linkėjimai nuo mano vaikų – net ir vaikai, paaugliai šio Žmogaus bendravime su jais jautė šilumą, geranoriškumą ir visada prisimena tik geruoju.
Jadvyga Liepaitė-Stepanovienė



KAIP INŽINIERIAUS JONO DEKSNIO ARCHYVAS PATEKO Į AEROGEODEZIJOS INSTITUTĄ

Kai man buvo trylika metų, aš ant didžiulio tėtės stalo ruošdama pamokas, peržiūrėdavau studentų darbus , tarp jų buvo ir Antano Ražinsko pavardė.

1963 m., dirbdama Respublikiniame vandens ūkio projektavimo institute, parašiau straipsnį “Apie Lietuvos hidrografinius žemėlapius” į Lietuvos Geografų draugijos Geodezijos skyriaus darbus. Šio leidinio redaktorius buvo doc. Antanas Ražinskas. Glavlitas, cenzūruojanti įstaiga, nedavė leidimo spausdinti naujausių hidrografinių žemėlapių reprodukcijas (tarp jų ir 1959 m. “Lietuvos TSR hidrografinio žemėlapio”dėl jų stambaus mastelio).

Nenorėdamas, kad pavėluotų leidinys, redaktorius per naktį perbraižė žemėlapius, kuriems Glavlitas nedavė leidimo spausdinti ir tokiu būdu išgelbėjo leidinį ir straipsnį. Mano archyve išliko orginalios žemėlapių reprodukcijos su perbrauktu Glavlito antspaudu.

Kartą tėtė užsiminė apie docentą, kai jis nusipirko sodybą netoli Jonavos. Man atrodo, kad mes pažiūrėjom į žemėlapyje kur ji yra.

Jau tėtei mirus keletą kartų buvau susitikus doc. Antaną Ražinską konferencijoje ir Valstybinėje geodezijos tarnyboje. Kalbėjomės apie Jono Deksnio archyvo pergabenimą į sodybą Jonavos rajone. Aš vis dar atidėliojau, nes tikėjausi medžiagą suklasifikuoti.

Tačiau namelyje Kaune vyko nepabaigiami remontai, įsilaužimai ir toliau laikyti archyvinę medžiagą buvo negalima.

1999 m. birželio mėn. aš parašiau docentui laišką, prašydama gelbėti archyvinę medžiagą, nubraižiau planą, kur ją rasti. Medžiagos išgabenimas buvo sunkus darbas, kadangi rūsyje jau buvo pasidarbavę įsilaužėliai, kurie ieškodami naudingų daiktų, sujaukė ir visus popierius. Archyvą docentas su pagalbininkais išvežė į savo sodybą, kur vasarą buvo galima išdžiovinti medžiagą. Kai sodyboje prasidėjo įsilaužimai, archyvas buvo priimtas į “Aerogeodezijos institutą”.

Romualdas Girkus kartu su docentu , panaudoję išsaugotą medžiagą, paruošė spaudai Jono Deksnio 100 metų jubiliejui nespausdintus straipsnius, o tai pat jubiliejui skirtus straipsnius, organizavo atstatyto Jono Deksnio archyvo ekspoziciją ir jubiliejaus paminėjimo posėdį. Už tai esu labai dėkinga docentui Antanui Ražinskui, Romualdui Girkui ir “Aerogeodezijos. instituto” direktoriui  dr.Viliui Žilevičiui.

Mano nuomone Jono Deksnio archyvas pateko į “Aerogeodezijos institutą” neatsitiktinai.

J. Deksnys domėjosi fotogrametrija nuo savo studijų laikų. Atsimenu, kad namie knygų spintoje buvo vokiška knyga su spalvotomis kalnų aeronuotraukomis ir specialiais akiniais, pro kuriuos matėsi nuostabūs Alpių kalnai. J.Deksnys savo straipsnyje “Iš naujų pasiekimų geodezijoje” (“Matininkų ir kultūrtechnikų balsas 1929 m. Nr.2) rašė, “Atatikus dienos reikalavimams, tikslumui, ekonomiškai pagrįsta aerofotogrametrija leidžia tikėtis plataus pritaikymo”.

Jonas Deksnys dirbdamas Respublikiniam vandens ūkio projektavimo institute (Hidroprojekte) vyriausiu geodezininku, dėjo pastangas, kad būtų naudojami fotoplanai M 1:5000 toponuotraukos pagrindui, jei sausinimo sistemų projektavimas buvo vykdomas tam pačiam mastelyje. Šie fotoplanai buvo nuolat skolinami iš ”VISCHAGI Vakarų filialo su kurio vadovais Jonas Deksnys pastoviai bendradarbiavo .

Negaliu nepaminėti dar vieno docento darbo, kuris man sukelia prisiminimus apie visus pažįstamus geodezininkus. Tai Antano Ražinsko rašoma “Lietuvos geodezijos ir kartografijos istorija”. Kai paimu ją skaityti man sunku atsitraukti. Aš išaugau kartu su geodezininkais tėtės darbo aplinkoje. Dirbau kartu su daugeliu iš jų Kauno Hidroprojekte, Valstybinėje geodezijos tarnyboje, arba studijavau Maskvoje.

Skaitant šią knygą nejučiomis prisimenu pokalbius su senais pažįstamais ir su jais susijusius įdomesnius mano gyvenimo įvykius.

Džiaugiuosi, kad jau yra literatūros šaltinis, kurį galima cituoti, rašant apie 20 amžiaus geodezininkus ir kartografus.

Jonė Danguolė Deksnytė-Mockienė



kunigiskiaiLietuvos geografinis žemėlapis.
 Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, 2001
 
Šventosios ir Širvintos santaka. Upninkai, Kunigiškiai.

ukmerge
Upninkų apylinkių hidrografija ir reljefas.
LTDBK50000-V Valstybinė geodezijos tarnyba, 1998
Lapo "Ukmergė" elev.e00 ir rivers.e00 sluoksniai GRASS-61 formate.







lic; font-weight: bold;">