Inžinierius geodezininkas Jonas Deksnys (1904-1989)

Romualdas Girkus ir Danguolė Mockienė


J.Deksnys pasaulin atėjo pasiturinčio šiaurės Lietuvos ūkininko Stasio Deksnio šeimoje Butėniškio vienkiemyje - 4 km. į vakarus nuo Juodupės Rokiškio rajone. Augo gausioje šeimoje su trimis broliais ir dviem seserimis religingoje aplinkumoje, nes tėvo du broliai buvo kunigai ,o tėvo sesuo- vienuolė.

Štai kaip Jonas Deksnys rašo apie vaikystę ir paauglystę savo prisiminimuose:

Gimiau 1904.XII.02 Trako vienkiemyje. Vieta pagal administraciją priklausė Novo - Aleksandrovsko (Zarasų) apskričiai -ujezdui. Ji buvo tada gana nuošali. Su prekyba gravitavo arkliniu transportu, daugiau į Rygos miestą. Važinėti apie 20 km į Rokiškį ir ten geležinkeliu siekti Vilnių, Liepoją ar Kauną neturėta įpročio.

1910 m. tėveliai mane šešiametį nuvežė pas gimines už 4 km į Naujasodės kaimą, kad „daraktorius“ Kaziukas pramokytų lietuviškai skaityti, rašyti. Tai buvo bene viena iš paskutinių dar egzistavusių tokių mokyklų su primityviais baldais. Kas savaitę kilnojomės iš eilės po kaimą iš gryčios į gryčią. Mokė pagal p. Višinskio elementorių senyvas kaimo muzikantas Kazys Kažemėkas, gal būt vaižgantiško dėdžių – dėdienių luomo. Matomai, žiemomis nuo ūkio darbų turėjęs nuliekamo laiko, su smuikeliu visgi mes vaikai jo tada nematėm...

Silabizavimo metodikos jau nepažinau, skaitymą savinausi be problemų. Tik pono Višinskio elementoriuje keistą leksiką raidėmis „z ir h“ (ziegorius, hetmonas) dar ir šiandien prisimenu. Aukštaičiai tada laikrodį tevadino „dziegoriumi“, o „hetmonas“ nebuvo nė įsivaizduojamas.

Aritmetikos uždaviniai buvo surašomi į kartoną, aukštai prie lubų balkio prikabinamą. Dėl sudėties ar daugybos sprendimų, kiek prisimenu, viena kita ašara gal ir nukrito.

Iki 1914 m. baigiau rusiškos pradinės tris skyrius. Baigusieji „narodnos“ 3 skyrius puikiai deklamavo iš chrestomatijų Nekrasovo, Aksakovo, Puškino eiles. Tačiau 1918 m. stojant į gimnazijos 1 klasę varginausi su lietuvių kalbos diktantu tik ką iš po carų atsistačiusioje Lietuvos Respublikoje. Po 1905 m. lietuvių kalbos viena savaitinė pamoka tarytum buvo įvesta, bet sugebėjo mokytojai mokyti lotynišku šriftu jos nepažindami.

Pirmas pasaulinis karas pasiekė ir tolimiausius Lietuvos kampelius. Atsiminimuose apie gimnazijos laikus Jonas Deksnys rašo :„Daugumos jaunų žmonių buvo 3 metus pergyventa žiauri pozicinio karo pafrontė. Jausta ir pamatyta prologas į būsimus „osvencimus“. Mokyklos, taip pat ir naujoji mūrinė Onuškyje, aptvertos 2 eilėm spygliuota viela. Sąlygos viduje badmirinės, jos po ¼ šimtmečio pasipildė, kaip žinome ir dujomis. Kiek pasimokęs 1918 m. ištaikiau į tik ką įsteigtą „Saulės draugijos“ gimnaziją Rokiškyje. Naujai Švietimo draugijų įsteigtų gimnazijų materialinė buitis šių dienų akimis – nepavydėtina. Perspektyva pomėgiams menka, nes kabinetai pustuščiai ar jų visai nebūta. Sportas, varžybos – gimnazijos kiemelyje, netoliau. Saviveikla muzikinė, gal neaukštesnė už balalaikinį koncertą. O kur salė? Gimnazijos nauju rūmu pasidžiaugta jau susivažiavus į baigimo dešimtmetį.

Nepasididžiavę retsykiais atvykdavo K.Petrauskas, J. Bieliūnas, J.Byra padainuoti. Tada įvykį laikyta pasaulio masto. Juk nežinota tada nei radio, nei magnetafonų. Savi poetai mažatiražiniuose eiliavo L.Girą, Maironį ar Žalią Rūtą, deklamacijas iš Binkio.

Madų būta gal ir neblogų. Tada vyravo Kaune šimtaprocentinė moksleivinio jaunimo abstinencija – 1925 metų abiturientuose, o ir dešimtmečio šventiniame baliuje triumfuoti alkoholiui vietos nebuvo.

Pomėgiams dažniau griebtasi literatūros, istorijos. Tačiau neviliojo nei donelaitinis, nei Žemaitės realizmas. Nesižavima net įvairiais atsineštiniais per Voronežą „izmais“ - iš to daug jau buvo išgyventa !

Pasiilgstama romantikos, o ją teikė Pietaris „Algimante“, V. Krėvė – padavimuose, Vaižgantas – pragiedrulių etnografijos vaizduose, Ign. Šeinius - siaučiančiose bangose.

Perskaitomi prieškariniai „Vaivorykštė, „Vairo“ žurnalų tomas. Išstudijuojami iki pat paskutinės raidės naujai leidžiamų Skaitymų“ sąsiuviniai, sužavi drąsios Radzikausko, Sirakuzino kritikos ir aštrios diskusijos.“

Rokiškio Saulės gimnazijos baigimo atestatas J.Deksniui buvo įteiktas 1925 metais ir tais pačiais metais su valstybės stipendija buvo pradėtas mokslas Prahos aukštojoje technikos mokykloje Žemės inžinerijos skyriuje.

Iš dienoraščio 1925.IX.13:

  1. Myliu Lietuvą, jos gamtą , geografinę padėtį ,ypač sutinkamus joje gražumynus, retenybes, istorinius ar tautodailės laiko bėgy palikimus. Daug mačiau , daug matau ir dar daug joje gražaus noriu pamatyti. Bet ar šis mano žygis užsienin nepadarys man žalos savąjį kraštą bestebint! Juk Čekoslovakija , sako, gražesnis kraštas. Ar tik tieji anos šalies gražumynai nenustelbs manyje viso to grožio pajautimo , kokį matydavau iki šiol savo Tėvynėj. Jei taip įvyktų – gailiuosiu ten važiuojąs. Ir gaila bus, jei aš kito skonio atsivešiu, kitaip dalykus matysiu ! Bet mokslo reikalo genamas važiuoju“.

Savo biografiniuose atsiminimuose apie šį laikotarpį Jonas Deksnys rašo:

Nuo 1928 m. studijų pertraukomis susidūriau su žemėvaldos - žemėtvarkos darbu. Be to, iš jaunystės dėl gimtosios mano vietos kilo kai kuris neaiškumas. Būtent, kodėl prie sodybos arti augo išretėjęs, gal daugiau kaip šimtametis beržynas. Tokio nebuvo gretimame kaime su taisyklingai surikiuotais kiemais. O durpingam paupy buvo išrausiami degutui smalingi dideli kelmai.

Šis klausimas pradėjo aiškėti vos po 20 metų, kai pradėjau tyrinėti DLK valdovų lotyniškų aktų nuorašus.

1499 IX 21 pats Aleksandras DLK Dievo malone ir t.t. skelbia šiuo raštu [...] išskirtiniam tarnui ponui Gregoriui Stankui, Astiko sūnui, kad prie Susiejos, Prūdupės, Serbintos, Juodupio (Jodup), Vižunos up., Čedasų ež., Neretos pelkės, greta Rokiškio ir Pienonių žemių [...] mūsų girią duodame ir dovanojame mes šiuo raštu amžinai ir neliečiamai jam, jo žmonai ir vaikams ir jų palikuonims su tais mūsų valstiečiais kurie toje girioje gyvena, ...taip pat su bajorų arimais, su bitynais, medžioklėmis, žvėrų – paukščių gaudyklėmis, bebrynais ir upėmis -upeliais, tvenkiniais, malūnais. Grašio mokesčio, medaus duoklės, muito pajamų jokių nepasilikdami sau nei mūsų įpėdiniams...”

Tuo keliu susiradau vėl profaniškai sprendžiamą (ne istoriko ar ekonomisto) pomėgį. Kokios 19 a. pusėje buvo stambiausios feodalinės valdos, kaip kartografiškai jos išsidėstę Lietuvoje? Kur ir kokie žemių kompleksai yra buvę skirtinėms žemėms prieš atsipalaiduojant valstiečiams iš baudžiavos?

1499 m. Akto ištrauką pasekant, 16 ir 17 a. sandūroje atėjo eilė keltis į valakinio kaimo prorėžių trilaukį tiems, kurie buvo miškuose prasiarę vieną kitą puravietę. O retkarčiais kai kas pasiėmė pasilikti greta kaimo vad. “užusieny” su pusvalakine ar valakine duokle, mokamu grašiu ir t.t.

Mano tolimas prosenelis matomai buvo gavęs iš Krošinskių, ar jų įpėdinių, greta didelio valakinio kaimo lapuočių apsuptą “traką”. Netoli miškingoje Stankaus valdoje įkurti - tai pat valakiniai Prūselių ir Pruseliūkų kaimai, o greta šių, prie prosenelio trako atsirado Jeneroliškio užusienis, daug vėliau virtęs 4 kiemų kaimeliu. Jame visi valstiečiai iki XX a. išlaikė Baronų pavardes.

Atrodytų ne kitaip, kad Onuškio valakinis kaimas, dabar miestelis, kilęs nuo Ganuso Galivoino, turėjusio prisiartos miške žemės, kurią mini 1499 m. Aktas.

Mano bočiai per giminiavimąsi jau į 18 amžiaus pabaigą žemei turėjo įnamį su ¼ valako rėžiais ir bendromis ganyklomis. Taigi buvo 2 kiemų kaimelis su prarėžiais. Baudžiavą ėjo į Tyzenhauzų už 5 km. įsteigtą palivarkėlį (Aukštadvarį).

Senelis panorėjęs ūkininkauti be trilaukio 19 amžiaus antroje pusėje mažažemiui nupirko kitoje parapijoje žemės ir šis su tobomis išsikėlė. Kol išpirkimo mokesčiai pagal rozkladkas iždui dar buvo mokami, pirkimo -pardavimo akto surašyti negalėjo. Susitarimą įteisino ilgalaikės nuomos dokumentu.

Nei bendrų ganyklų, nei rėžių beaugdamas nebemačiau. Labai seną pasodybinį beržyną išskyrus, nebuvo arti jau ir miško. Laikas ir žmonės, matomai sukūrė iš kadaise buvusio trako maždaug valakinio dydžio Trakų vienkiemį.

1930 m. mokslas baigtas Prahoje ir įgytas žemės matavimo inžinieriaus diplomas. Grįžus į Lietuvą pora metų buvo dirbta matininkaujant, kol 1932 m.diplomas buvo nostrifikuotas Lietuvoje.

Matuodamas žemes mokyklai Žemaitkiemyje, J. Deksnys susipažįsta su mokytoja Emilija Paulionyte, kurią vedė 1933 m. Šeima apsigyveno Kaune. 1935 m. gimė duktė Danguolė.

Diplomuotų specialistų Lietuvoje tuo laikmečiu nebuvo pakankamai, tad J. Deksnys nuo1932 m. pradeda dirbti Kauno miesto savivaldybės matavimų tarnyboje ir lygiagrečiai VytautoDidžiojo universitete prof. Dirmanto vadovaujamojoje Geodezijos katedroje asistentu. Po stažuotės Jienoje 1933 m. fotogrametrijos srityje jis 1933-1935 metais dėsto šią discipliną Aukštesniojoje

kultūrtechnikos mokykloje Kėdainiuose.1932-33 m.dirbdamas geodezininku Kauno miesto savivaldybės Statybos skyriaus matavimų dalyje , įvykdė miesto precizinę niveliaciją , o 1936-37 metais jau vadovaudamas matavimams, vykdė miesto trianguliacijos projekto darbus.

Tuo laikmečiu paskelbti straipsniai publicistikos ir specialiuose žurnaluose: „Matininkų ir kultūrtechnikų Balse“, „Savivaldybėje“, „Žemėtvarkoje ir melioracijoje“, čekų geodeziniam žurnale „Zemeričsky Vestnik“, Technikoje ir Ūkyje“, „Kosmose“ Lietuvos miestų urbanistikos, geodezijos r topografijos bei kitais aktualiais klausimais. Svarbesni straipsniai: „Miestų matavimo reikalai“, 1933, „Geodezinė terminologija“, 1934, „Gamta, urbanizmas, geodezija ir mes“, (Kosmos“, 1935), po mirties -“Lietuviški žemėlapiai per pirmą dvidešimtmetį“, (Geodezijos darbai, 1994).

Sovietmečiu tęsiant darbą jau tik aukštojoje mokykloje už studiją „Apgyvendintų vietų tvarkymas“ ,kuri buvo publikuota 1937 m. žurnale „Žemėtvarka ir melioracija“ dviejuose numeriuose, Vytauto Didžiojo universitete jam buvo suteiktas mokslo kandidato laipsnis, o 1941 m. ir docento vardas.

Po vokiečių okupacijos nuo 1944 m.jis dirba universitete Topometrijos katedros vedėju, kol 1946 m.sujungus Topometrijos bei Geodezijos ir astronomijos katedras į vieną Geodezijos katedrą, joje dėstė iki 1956 m.ir katedrai tapus Kauno politechnikos instituto padaliniu. Dėl nutraukto geodezijos inžinierių ruošimo Kauno politechnikos institute po 24 darbo metų aukštojoje mokykloje J. Deksnys buvo atleistas. Neantraeilį vaidmenį tam turėjo ir jo neslepiami religiniai įsitikinimai. 1956 m. Jis buvo pakviestas dirbti vyriausiuoju geodezininku Respublikiniame vandens ūkio projektavimo institute. Čia prasidėjo vandenų kartografijos darbų periodas: pradžioje atliktas upių baseinų takoskyrų ir atskirų upių vandenskyrų baseinuose detalizavimas,vėliau buvo pereita prie Lietuvos M 1: 200 000 hidrografinio žemėlapio sudarymo. Šis darbas pareikalavo turimos kartografinės medžiagos ir stambaus mastelio fotoplanų analizavimo, vandenvardžių atrankos iš įvairių šaltinių, jų įteisinimo, derinant Lietuvių kalbos institute. Bendro darbo su hidronimais rezultate Lietuvių kalbos institutas 1963 m. išleido „Lietuvių upių ir ežerų vardyną, kuris iki šiol yra norminiu.

Hidrografinio žemėlapio lapai buvo formuojami M 1:100 000 padalijimo trapecijose,tad buvo paruoštos ir šio mastelio hidrografiniai žemėlapiai-schemos, išsidėstę 24 lapuose, kurie hidronimų lokalizacijai naudojami iki šiol. Tenka apgailestauti, kad sudarytas hidrografinis žemėlapis liko tik žinybiniu, o netapo oficialiu leidiniu hidrografijai. Lyginant su „Vardynu“ jame daugiau hidronimų ir jų grafinė lokalizacija neprilygstama „Vardyno“ aprašomajai.

Hidrografiniai žemėlapiai-schemos buvo suformuoti ir administracinėse rajonų ribose, pateikiant ir kitus svarbiausius vietovės objektus.

Sulaukęs pensijinio amžiaus J.Deksnys dar 10 metų iki 1974 m. dirbo institute. Šiuo laikotarpiu nuveiktas svarbus darbas,tvarkant Lietuvos aukščių tinklą, kuris buvo fiksuotas įvairių žinybų skirtingu laikmečiu sudarytuose aukščių kataloguose. Buvo sudarytos reperių išsidėstymo schemos žemėlapio m 1:100 000 dalijimo lapuose.

J.Deksnys buvo Lietuvos istorijos, etnografijos, gamtos ir kultūros paminklų, jos gamtos tyrėjas ir mylėtojas. Per 50 metų lankydamas šios rūšies objektus, juos fiksuodavo piešiniuose, brėžiniuose, fotonuotraukose, aprašymuose ir pan. Šis pomėgis buvo pradėtas realizuoti besimokant vidurinėje mokykloje kasmetinių atostogų metu, vėliau universitete dalyvaujant prof. Kolupailos ir savarankiškuose baidarių žygiuose. Dirbant Vandens ūkio projektavimo institute J. Deksniui teko atlikti topografinių nuotraukų melioracijai techninę priežiūrą. O stambių mastelių nuotraukos buvo atliekamos visoje Lietuvos teritorijoje, tad buvo puikios galimybės tikrinti vietovardžių teisingumą bei upių ir upelių tėkmes, aplankyti retesnius objektus.

Šalia plataus interesų rato J.Deksnys tapo kolekcionieriumi, rinkdamas kartografinius leidinius ir su jais sietiną medžiagą Lietuvos teritorijai ir Kaunui. Baigęs darbą valstybinėse institucijose jis neprarado tyrinėtojo intereso ir iki mirties tęsė šį darbą savo rinkinių medžiaga paremdamas Lietuvos žemės ir istorijos žinių skleidėjus.

Iš 1976 II 14 laiško Č.Kudabai:

„Savo geodezinę, fotogrametrinę literatūrą padovanojau VISI Geodezijos katedrai. Kai ką retesnio lituanistinio perėmė Respublikinė biblioteka.Ikonografinę medžiagą (atvirukų vaizdai iš Lietuvos) paėmė Henrikas Grinevičius, prie jo surinktų kelių tūkstančių - mano koks šimtas-tik mažas papildymas. Dar turiu pasilikęs Caunianos atvirukus, esu vis dar užsiplanavęs parašyti

Kauno miesto žemių monografiją“,bet jie tai temai,atrodo nebus reikalingi, taigi dovanosiu ir juos.Laisvalaikiu bent metus, noriu daugiau gilintis į Trakų vaivadijos Upytės pavieto feodalines valdas - susidaryti pakitėjimo vaizdą per 400 metų, nuo pirmo 1554 m. inventoriaus.

Iš 1981 II 21 laiško Č. Kudabai:

„Susidurti su atlasais teko ir man, nes Vytauto Didžiojo bibliotekoje Biržiška jų buvo nemažai surinkęs. Net ir Lelevelio Briusely kruopščiai braižytų turėjo.Paskata jais domėtis prasidėjo nuo žodžio „Chronus“,,kai ežerų ekspedicijose ant prof. S. Kolupailos sudedamos baidarės oranžiniame fone švytėdavo tas žalsvas įrašas. Antroji paskata atsirado Kauno miesto žemių monografijai medžiagą renkant.Parūpo sužinoti, kaip Kaunas vadintas seniau ir, aišku, per plačiai užsimojau, nes XV amžiumi ir kapituliavau.Tos žemių monografijos taip ir neparašiau.

Tą senienų rankiojimą dar 1946 m. norėjau tęsti, probėgšmais su Vladimirovu apžiūrėjau Lelevelio rinkinį,tačiau sąlygos tada buvo neįmanomos.

Perskaičiau straipsnį dėl Salininkų. Sprendė prof. Kolupaila kai ką per skubiai. Laikau nepatikimu aiškinimą dėl Apidėmės(Egzotiškoji Lietuva, Židinys 1933 XVIII t. 37-43 psl.).Tai esą sodybos, kur žmonės išsikėlė gyventi iš maro užkrėstų vietų.

Vietovardžių pradžią, evoliuciją sekti sunku - žinau iš tėviškės aplinkumos. Mūsų paštas buvo „Ellern“,Kuršo gubernijoj už 9 km. Mano atminime įsteigtas arčiau už 3 km.punktas“почт. ящик Поедубе” dabar įteisinta mst. tipo gyvenvietė Juodupė (19 amž. žemėlapyje Pojedupe). Jau nuo 20 amž.pradžios vietos žmonės tikrai težinojo tik Juodupę.Bet ankstėliau būta Pajuodupės ar Pajuodupio. Upelio giminę nustatyti sunkoka, nes 1499 m. dokumente įrašyta „Jodup“.

Iš 1985 I 25 laiško Č. Kudabai:

Sumanymų realizuojamų, o ir sunkiau beįvykdomų - netrūksta.Mėgėjiškos kartotekos įrašais remdamasis, buvau seniau pasidaręs pavadinimų kaitos schemą (1: 500 000) stambesnėms vietovėms-miesteliams, bažnytkaimiams, stotims. Iš Lietuvos ploto, apytikriai skaitant 700 vietovių, prisirinko arti 200, taigi daugiau kaip ¼. Praeitu žiemos sezonu lygiagrečiai pradėjau sudarinėti sąrašą. Peržiūrėjau įvairius iškraipymus:-orfografinius variantus. O jų tiek gausu kronikose ir nuoXVI amž. kartografiniuose leidiniuose. Užkliuvo vienas kitas miestas iš esmės per tūkstantmetį vardo nepakeitęs, bet įvairios rašybos (Ariogala, Kaunas...) . Gaudau dar ir trečią zuikį, t. y. lietuviškuose žemėlapiuose pirmuoju dvidešimtmečiu( 1900-1920) nenusistovėjusį vardyną. Nuo Macijausko iki Matulionio, kol tuos reikalus tvirčiau paėmė į rankas A. Vireliūnas, ar A. Salys. Tuo būdu sąrašas ir išsiplėtė iki 40 rankraštinių lapų.“

J.Deksnys mirė 1989 XII 4, palaidotas Kauno raj. Karmėlavos kapinėse.

Užbaigiant pasakojimą apie Joną Deksnį, įdedame žemiau du jo profesoriui Česlovui Kudabai adresuotus laiškus ir profesoriaus Česlovo Kudabos atsakymą į Jono Deksnio paskutinį laišką (1988 01 26).

Kaunas, 1986. IX.15

Gerbiamas profesoriau,

Atsakau, kiek nusimanau, į laišku pateiktus paklausimus. Pirmiausia dėl ‘Žemaičkelio”. Visai tiesioginio kelio į rytų Žemaitiją Kaunas ilgai nežinojo. Vilkijos karališkosios girios artumoje vėlavo steigtis gyvenvietės, o įsikūrusios siekdavo Kauną per Babtų - Romainių ar Ariogalos-Čekiškės vieškelius, neapsieidami be Tilžės-Jurbarko panemunių trakto. Taip, rodosi, iš Pasandravio keliaudavo į gimnaziją ir jaunasis Maironiukas.

Valščiaus raštininkas, būsimasis poetas Baranauskas, vykdamas pašto arkliais į paskyrimo vietą Vainute pasukęs nuo Josvainių dalinai panaudojo tuos vieškelius, kurie maždaug vėliau atsidūrė kuone būsimo plento trasoje. Tik Kaltinėnų-Gargždų ruožas laikytinas grandine tarpmiestinių vieškelių iš seno taikančių Klaipėdos ar pajūrio kryptimi. Bet ir čia paėmus, kad ir Lemboki (K. Jauniaus tėviškė)1) 5 km atstume ar plento perkirstus Labardžius buvo gili Žemaitijos vidurio gluduma. Nei Rietavo Oginskių didžiulio ūkio įtaka (pirmoji Lietuvos elektrinė!), nei Lauryno Ivinskio kalendorių šviesa to kampelio nebuvo palietusi.

Kiek liečiama pati kelio pradžia prie Kauno-visgi būsimasis savamokslis Kaziukas Šimonis (dabar jau su 2000 paveikslų turtu!) iš Digraičių – Ažytėnų pėsčiomis atidrožė į Kauno senamiestį, nepabugęs Karalgirio bruzgynų ir nenujausdamas ateities, kad jam vyresniam teks per Cinkiškes ir greitkeliais naudotis.

1934-1938 m. plento statyba dabar jau istorijai priklauso, kai nesuėjus nė 50 – mečiui rekonstruota į žavingą autokelią.

Bet rašyti apie magistralę laikyčiau uždaviniu rizikingu, vien dėl laiko ekonomijos, kol neperskaitėte almanachinio pobūdžio 85 pusl. leidinėlio2). Labai man gaila, kad šios knygiūkštės, dėl pokario bėdų netekau. Siunčiu titulo ir turinio nuorašą ir iš išsilikusių negatyvų aplanko atidarymo akto reprodukcijų kopijas.

Galvojau, kad perskaitę tuos 80 su virš puslapių, peržiūrėję schemas būsite labai dėkingi tiems autoriams - inžinieriems, kurie negaudami nė sulūžusio skatiko visgi parašė anuomet tą apybraižą. Leidinys paruoštas, perredaguotas nepaprastai labai audringu laikotarpiu (Klaipėdos netekimas, spaustuvių parceliacijos ir t. t.), spaustas tiražu ne 700 egz., bet vienu kitu desėtku - todėl retas. Belskitės į bibliotekas, tegu traukia iš po devynių užraktų! Jums ta techninė socialekonominė apybraiža svarbi tuo, kad pritaikysite upeivišką dėstymą. Tokį, koks panaudotas tos Tamstos “Nerimi” su lygia greta istorinėmis aliuzijomis į Tiškevičiaus “Wilija…”

Dar dėl kelio įvardijimų. 1934 m. plento statybos stadijoj, kai dirbau geodezininku Kauno m. savivaldybėje su inž. projektuotojais ir statybininkais teko ieškoti tinkamiausio sprendimo, kaip iš Vilijampolės slėnio (H=25m.) išlipti į kalną (H=70m.) Tik gaila, negaliu prisiminti, kaip tuose dokumentcijose buvo vadinama, “Kauno – Klaipėdos”, “Žemaičių” ar dar kaip kitaip. Patvirtintų tai tik archyvai ir pripuolamos korespondencijos periodikoje jau nuo 1930 m. Ne iš karto vardui, atrodo, vienodas nusistatymas atsirado; turėjo – būti evoliucija.

Kad jau 1939 – 1940 m. “Žemaičių plentas” tą rasite ir knygutėje. O atidarymo akte 1939 VII 9 surašytame Raseiniuose vadinamas ir “Didžiuoju Žemaičių plentu”.

II3)

Dėl seniausio žemėlapio4) yra taip . Jei dar laikas koreguoti – mašinraščiu tekste parašytą porą žodžių reiktų keisti kaip kortelėje užrašau (raudonai).

Šiaip straipsnis yra konkretus, trumpai ir visko to žurnale neišpasakosi. Dėl Šliupo žemėlapio5) pakanka tų keturių mašinraščio eilučių. Užriby, kol vyksta ieškojimai, palieka dar platus žinynas.

Ir minimas mano “atradimas” tėr tik knyginis. Jis paremtas tik V. Biržiškos6) 1939 m. bibliografiniais įrašais su pastabomis., Aš pats to žemėlapio nemačiau, nenujaučiu nei jo turinio, nei mastelio, nei vardyno. Gal tik esu tikras, kad jis JAV plačiau pasklidęs, o Lietuvos bibliotekose galėjo būti 1 egz., ir dabar jo likimas nežinomas. Kažkoks yra ryšys su pačia J. Šliupo knyga – ką aprašau šio laiško gale.

Dėl inž. Macijausko7) veiklos straipsny pakankamai pasakyta, bet kai trumpą biografijėlę paskaitai iš “TSR bibliografijos (serija A, tomas 2, kn. 1), koks jis veiklus ir visadarbis! Ėmėsi net beletristikos išspaudinęs “Gyvenimo lašus” ir “Jaunikaičiams dienos” . Jau senyvas, Lietuvos atstatymo Komisariate būdamas statybos inspektorium 1922m. Berlyne parūpino 145 klišes iš etnografijos ir vėliau išspausdino “Lietuvos statybos ir puošybos albumą” (99 pusl.). Nevengė ir reklamos - pasiūlos žanro, kaip rodo ir bibliografijos čia pridedamas nuorašas. Anais laikais skelbtis su draudžiamu leidiniu!

Nors istorija ilgoka, bet šia proga parašysiu ir apie J. Šliupo “Latvių tautą”, savotišką “Lietuvos inkunabulą”, vienintelį knygos egzempliorių buvus, o gal ir tebesantį, Lietuvoje. Ši 349 psl. knyga apie 1947m. yra trumpai buvusi ir mano rankose. Kažkuriam reikalui prireikė Respublikos vicedirektoriui Karoliui Vairui - Račkauskui keleto fotokopijų iš jos. Iš Universiteto bibliotekos pasiskolinęs man įteikė ir kol nufotografuosiu įgrasino saugoti daugiau negu Gutenbergo bibliją. Nuo tada man užsiliko nurašytas titulas. Knyga buvo dovana iš JAV grįžusio J. O. Širvydo, kuris apsigyvenęs netoli Južintų, dalį knygų, o ir šią dovanojo Kauno universitetui. Kai ją turėjau, atsimenu jokių priedų nebuvo. Titule žemėlapis neminimas, bet jis bibliotekoje galėjo būti atskirai, nes duotas atskiras bibliografinis numeris. V. Biržiškos pastaba prileidžia, kad jis buvo, ar galėjo būti ruošiamas šiai knygai. Bus užsilikęs ir daugely egz., nes turbūt buvo atspausdintas kitoj įmonėj, kuri nesudegė.

Paieškos dar nebaigtos. 1985 m. TSR bibliografijos įvade prasitarta, kad tome aprašyta 4 žemėlapiai 1862 – 1904m. , kurių vienas de Visu. Todėl tikimybė rasti ką nors tarp 1862 – 1876 ir 1876 – 1904m. yra! Tik deja, dar Knygų Rūmų paruoštame rankraštyje.

“Nerimi”8) man nesiųskite. Įsiskaičiau, patinka vaizdūs palyginimai su šimtamete praeitimi ir paupių geomorfologinės plačios charakteristikos, kaip paseka milijoninės žemės istorijos .

Linkėdamas pasisekimo

Aukštaičių aukštumose ir

lengvai riedėti iki pajūrio

Žemaitiškuoju didžkeliu

pasilieku J. Deksnys

Paaiškinimai

  1. K. Jaunius (1849-1908) lietuvių kalbininkas, Peterburgo Dvasinės akademijos profesorius

  2. Žemaičių plentas, Kelių valdybos leidinys, Kaunas, 1940

  3. Prof. dr. Česlovo Kudabos ir doc. Domo Kauno straipsnio “Seniausias lietuviškas žemėlapis” (žr. Mokslas ir Gyvenimas 1987, Nr.3) priešleidybinė recenzija.

  4. 1876m. misionieriaus Erdmono Švelniaus kelionės iš Europos į Pietų Afriką žemėlapis lietuvių kalba (115 X 186mm.)

  5. J. Šliūpo “Žiamlapis latvių žemės”, publikuotas 1899m. JAV išleistoje knygoje “Latvių tauta”

V. Biržiška (1884-1956) – kultūros istorijos tyrinėtojas, “Lietuviškosios enciklopedijos” vyriausiasis redaktorius

  1. A. Macijauskas (1874-1950) Peterburge 1900m. išleisto “Žemlapio lietuviškai latviško krašto” autorius

8) Č. Kudaba, Nerimi, Mintis, Vilnius, 1985

Gerbiamas profesoriau,

Literatūrą ir meną” ir “Gimtą kraštą” skaitydamas pagalvoju (gal klaidingai?) , kad giliai pasinėrėte į kultūros fondo reikmes. O Aukštaičių kalneliai1) , Žemaičių plentas, geografinių atradimų2) tęsinys..?

Projektų – užmojų man dar netrūksta, bent iš pomėgio. Baigiu tvarkytis su 1900-1940 m. geodezine bibliografija. Ji daugumoje straipsninė. Parenku ir kartografinius kūrinėlius: jie tekstiniai, ir priedai knygose. Beto, buv. Lietuvos topografijos skyriaus 160 leidinių3) su techninėmis charakteristikomis įtraukiau. Knygų Rūmų veiklos, atrodo, tuo tarpu nedubliuoju: stambia-masteliniams žemėlapiams kada prasidės jų senatis ir viešas metraščiuose skelbimas – visiška nežinia.

Pagaliau man jau 84 metai. Tikiu, ilgesnei trukmei yra gerokai prisidėjusi tikslinga pedagogika gimnazistams nuo 1908 m. Išėjom abiturientai su vaižgantiškų pragiedrulių nusiteikimais. Įšvengta žalingųjų įpročių. Jais tada laikytina: tabakas, alkoholis, nemiegojimas, keiksmažodžiai, veidmainystė.

Skatinti gimnazijose sporto ar estrados žmogdievius dar mados nebuvo. Išlaikiau paprastutį besąlyginį paros grafiką: 1/3 miegui, 1/3 darbui, 1/3 buičiai – kultūrai.

Panaikinus carinį popierizmą, kai kurių metų kasdienybėje buvome atpratę jau nuo pažymų (liudijimų), kvitų, anspaudų, registracijų. Apie asmens ar įskaitos anketas sužinojom tik 1940m., kad esama ir tokių pasaujyje.

Paties savigarba ir tikėjimas pažįstamo ar pareigūno žodžiu. Paklydimus ar diskusiją sprendė privalomas atviras laiškas redaktoriui - reikalą pamatydavom abipusiai. Tevertinom kritiškai tik čigonus ir Seimo partijos lyderio gražbylystę. Šiek tiek atsargumo tik su pirmu sutiktu nepažįstamu.

Kaime ar vienkiemyje tik svirnelis terakinamas. Svarbus šeimos maitintojas arklys jau geležim nebepančiojamas.

Miestely ar mieste daugumoje ant buto durų vizitinė (pavardė, profesija).

Bekeliaujant, viešbutyje – laukiamas svečias. Nei paso, nei avanso. Pakako pas durininką sąraše įsirašyti įskaitomai ir pasirašyti, o išvykstant čekiu ar grynais atsiskaityti.

Taigi revoliucijos, karai per metus kitus sulandino į kiautą-mūsišku terminu “susvetimėjimą”. Mano manymu, išsiritimo atgal kelias bus labai ilgas. Melo – veidmainystės dievaitį nusodinti nuo pjedestalo – tėra dar kuklūs bandymai. Amžių sandūra, 2000 metai jau nepasiekiama, nežinau, kuo žmonija tada džiaugsis. Panašiai progai vis prisimenu dviejų anykštėnų biografijas. J. Biliūnui vaidenosi Laimės žiburys, o jaunas A. Žukauskas –Vienuolis motyvavo praktiškai – 1900m. pasaulio pabaiga – kam mokytis? Taip Liepojos gimnazijoj klasių ir nebaigė. Vėlesni humanitariniai idealai visgi pasodino jį su lazdele į Anykščių aikštę.

Davainį Silvestraitį4) pagerbė paminklu. Jis pirmas lietuviško etnografinio žemėlapio kartografas. Atviruką – kopiją5) Tamstai esu siuntęs.

Iš Tamstai siųstų P. Matulionio6) žemėlapių noriu vieną (1:800 000) susigrąžinti, kuriame miškai sužymėti kvadratėliais7) Dėl jo turinio liko neaiškinti klausimai: 1. Ar P. Matulionis tik mechaniškai panaudojo iš Mortenseno “Litauen”8) priedo vaizdavimą? 2. Ar P. Matulionis yra tiekęs medžiagos miškams Mortenseno žemėlapiui? 3. Iš kurio mastelio vokiečių kartografai kūrė Mortenseno “Litauen” priedą.

Prieš išsiunčiant tada dėl pirmo nesunku būtų buvę išsiaiškinti, bet Kaune nesuradau,o manasis kitas skolinys – montažas iš Berlyne kopijuotų Textoro10) rankraštinių šiaurinių Užnemunės sekcijų ties Griškabūdžiu ir Naumiesčiu.

Su tuo P. Matulionio žemėlapiu surištam antram ir trečiam klausimui aiškinti prisireiks jau nuodugnesnių paieškų.

Kaip apie “Aukštaičių kalnelius” – leidyklų planuose dar nerandu, norisi žinoti, kokia jų eiga.

Linkėdamas visakeriopos sėkmės J. Deksnys

Kaunas, 1988 01 26

Paaiškinimai

  1. Č. Kudaba, Kalvotoji Aukštaitija (1988m.);

  2. Č. Kudaba, Geografinės kelionės ir atradimai (1980m.);

  3. Buv. Lietuvos topografijos skyriaus leidiniais įvardinti Lietuvos topografiniai žemėlapiai 1:25 000 (92 vnt.), 1:100 000 (44vnt.), 1:400 000 (5variantai);

  4. M. Davainis-Silvestraitis, Dovoina Silvestravičius (1849-1919), žinomas tautosakininkas. 1987 m. spalio 17d. Vilniuje Rasų kapinėse M. Davainiui pastatytas Ipolito Užkurnio paminklas. Atidengiant paminklą kalbėjo Lietuvos kultūros fondo valdybos pirmininkas prof. Č.Kudaba;

  5. M. Davainis-Silvestraitis, Lietuvių kalbos ploto žemėlapis, 1:3 500 000, vienspalvis 9X14 cm atvirukas, Vilnius:M. Kuktos spaustuvė, 1908;

P. Matulionis (1860-1932),prof. dr. Lietuvos miškų tipologijos pradininkas, pirmasis Žemės ūkio

akademijos rektorius;

  1. 1928 m. P. Matulionio, “Lietuvos žemėlapis”, 70X50 cm. Išleido “Lietuvos šauklys, spausdino Žiedo cinkografijos įmonė;

  2. Hans Mortensen, Litauen, Grundzüge einer Landeskunde, Hamburg, 1926;

  3. J. Gužys (1902-1957), Lietuvos žemės tvarkymo istorijos tyrinėtojas, Žemės tvarkymo valdybos vyr. geodezininkas (1946-1957);

  4. Ltn. fon Tekstoro-maj. fon Šteino 1:33 333 nuotraukos”Naujuose rytų Prūsuose”, Sūduvą apima 1-40 sekcijų rankraštiniai spalvoti originalai “Krieges-Karte der Provinz Neu-Ost Preussen… angefertigt in der Jahren 1795-1800”.

  5. Č. Kudaba, “Nerimi”, (1985m.)

    Šaltiniai

  1. J. Deksnio archyvinė medžiaga iš Upninkų geodezijos ir kartografijos muziejaus. (Steigėjas doc. A. Ražinskas)

  2. D. Mockienė. R. Girkus, Laiškai iš artimos praeities, Geodezija ir kartografija, 2001, XXVII t. Nr.1 Vilniaus Gedimino technikos universiteto mokslo žurnalas

  3. . A. Ražinskas, R. Girkus, Curriculum vitae Jonas Deksnys (1904-1989) Žemėtvarka ir hidrotechnika. Lietuvos žemėtvarkos ir hidrotechnikos inžinierių sąjungos žurnalas, 2004 Nr.4

  4. J. Deksnys, Lietuviški žemėlapiai per pirmą dvidešimtmetį (1900-1920), Geodezija ir kartografija, Vilniaus Gedimino technikos universiteto mokslo žurnalas, 1994


Profesoriaus Č. Kudabos atsakymas į Jono Deksnio 1988 01 26 laišką.


Gerbiamas Tamsta,


Gavau Jūsų nepaprastai įdomų atvirą laišką. Įdomu buvo iš Jūsų girdėti (skaityti) galvojimą apie save, savo laikmetį. Man buvo daug kas sava, nes ir man jau daug kas iš šių analogijų taip akivaizdu, kad neaišku. Iš kur einame ir kur einame? Dargi taip skubėdami. Kas bus?

Apie Aukštaičių kalnelius knygelė apie metų vidurį turi jau išeiti. Buvo korektūra. Stengsiuosi atsiųsti.

Rašau apie Žemaičių plentą. Dar reikia baigti (įpusėta) tęsinį anų knygelių. Po „Aukštaičių kalnelių“ turi būti „Vilnija“. Ir taip (jei nenumirsiu) iki visos Lietuvos padengimo knygutėmis. Bet labai sunku, tikrai labai. Kaip išlaikyti bent kokią kokybę, kuri mano rašiniuose ir taip menka. Aš gi žinau, ne mažas jau.

Siunčiu Jūsų pageidautus žemėlapius. Pergyvenu - viename žemėlapyje nėra fragmentėlio. Ar ne pas mane kur? Nerandu.

Linkiu sveikatos, geros kloties. Jūsų Česlovas Kudaba.


Vilnius, 14.02.88

P.S. Ar aš Jums pasiunčiau savo knygelę „Nerimi“? Priminkit. Č.K.


J.Deksnio prisiminimus ir laiškus (kalba netaisyta) parengė ir paaiškinimus pateikė Aerogeodezijos instituto vyriausiasis specialistas paveldui Romualdas Girkus.

`