 Lietuvos geografinis žemėlapis 
Nacionalinė žemės tarnybaprie Žemės ūkio ministerijos, 2001  Laižuva. Švč.Trejybės bažnyčia pastatyta 1884 m., įrengta 1944 m. |
 LTDBK50000 -V
Valstybinė
geodezijos ir
kartografijos tarnyba, 1998.Akmenės apylinkių keliai ir saugomų teritorijų ribos. Lapo "Akmenė" infra.e00, adm.e00 ir km5.e00 sluoksniai GRASS-61 formate. |
|||
 Akmenė. Šv. Onos bažnyčia pastatyta 1912 m. |
 Viekšniai. Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia pastatyta 1854 m. |
| Bene seniausia žinia apie
šią
žemę laikomas 1229 m. Livonijos magistro žygio į Alsių
kraštą aprašymas Eiliuotoje Livonijos kronikoje.
Istorikai mano, kad minima būtent Alsių vietovė, buvusi netoli
Klykolių. Kai kurie mokslininkai abejoja, ar 1253 m. dokumentuose
tikrai paminėti Papilė ir netoliese buvęs Dusų kaimas, tačiau 1359 m.
kalavijuočiai prie Papilės tikrai kovęsi su žemaičių kariuomene ir
patyrę didelių nuostolių. Istorija lėmė Akmenės kraštui būti daugelio praeities karo įvykių liudininku. Didelių skriaudų kraštui ir jo žmonėms padarė švedų kariuomenė 1625-1626 ir 1656-1659 metais, dar skaudesnių sugriovimų paliko 1705 m. švedų ir lietuvių kautynės dešiniajame Ventos upės krante, buvo sudeginta jau nemaža Akmenė. Ne kartą šias apylinkes siaubė badas, maras ir kitokios epidemijos, 1736 m. Akmenėje bebuvo likę 16 gyventojų. Tačiau atkaklūs ir darbštūs šio krašto žmonės užgydydavo karo žaizdas, vėl atstatydavo sugriautus namus. 1511 m. jau minimas Žemaitijos seniūnams Kęsgailoms priklausęs Akmenės dvaras, 1531 m. karalius Žygimantas Senasis leido statyti Akmenės miestelį ir jame rengti turgus. 1561 m. miestelyje jau buvo 3 gatvės, jose 82 sklypai sodyboms. 1596 m. karalienė Ona leido Akmenėje statyti bažnyčią ir nurodė prie jos įsteigti mokyklą. Akmenės kraštas buvo ir sukilimų prieš carinės Rusijos okupacinę valdžią verpetuose. Jo keliais žygiavo 1831 m. sukilėliai, o 1863 m. pavasario įvykiai aukso raidėmis įrašyti į visos Lietuvos istoriją. Tų metų kovo mėnesį Biliūniškių kaimo miškuose ginkluotų vyrų būrius ėmė telkti Šiaulių apskrities sukilėlių vadas Jonas Stanevičius. Jo kovotojai sėkmingai atlaikė reguliariosios kariuomenės atakas. Sukilėlių būriai veikė ir Suginčių, Klykolių, Akmenės apylinkėse. 1863 m. birželio 22 d. pergalingai baigėsi B. Dluskio-Jablonovskio vadovaujamų sukilėlių mūšis su reguliariąja Rusijos kariuomene Draginių miškuose, netoli Papilės. Lietuviškos spaudos draudimo laikais Papilės apylinkėse, Akmenėje ir kituose krašto kampeliuose veikė slaptos lietuviškos mokyklos, buvo platinama knygnešių atgabenta spauda. |
| Didelis ir vis labiau
vertinamas Akmenės
krašto turtas - gamta. Pažymėtina, kad išliko
žmogaus nepakeistos, „nepatobulintos" gamtos kampelių, kurie
žavi ir užburia savo jaukumu bei didingumu. Čia kalvotas Žemaitijos
peizažas pamažu pereina į miškingų pietinės Latvijos lygumų
kraštovaizdį. Tūkstantmetes sakmes seka į Ventą skubančios
didžiosios upės - Dabikinė, Virvytė, Vadakstis ir jas maitinantys maži
upeliai bei upeliūkščiai. Siekiant tą gamtos savitumą
išsaugoti, 1992 m. įsteigtas Ventos regioninis parkas, kurio
plotas 10 600 hektarų. Jo teritorija nuo Rekčių piliakalnio pietuose
nusitęsia iki Viekšnių Mažeikių rajone. Parke
išskirtas Purvių rezervatas, žavintis Uogio upelį supančiais
senais miškais. Palei Avižlio, Dabikinės ir Virvytės upes
nusidriekia hidrografiniai draustiniai, saugantys nesureguliuotas upių
vagas ir jų pakrantėse išlikusias retų augalų plantacijas.
Iš viso regioniniame parke yra 670 aukštesniųjų
augalų rūšių, iš kurių 22 įrašytos į
Lietuvos Raudonąją knygą. Yra pastebėta 140 paukščių
rūšių, o 117 rūšių paukščiai čia peri. Ilgai reikėtų pasakoti apie Papilės geologinį draustinį, kurio kloduose išlikę suakmenėjusių juros periodo gyvūnų. Papilės parke išdidžiai ir oriai linguoja 15-os kamienų liepa, kadaise turėjusi ir šešioliktąjį kamieną. Į pietus nuo Papilės plyti Ventos kraštovaizdžio draustinis. Nuo aukšto dešiniojo skardžio žvelgdamas į žaliu slėniu vingiuojančią žiląją Ventą, negali atitraukti akių nuo įstabaus peizažo ir pasijunti tarsi Alpėse. Ir Venta, ir Virvytė kadaise suko daugybę vandens malūnų. Savita romantikos aura ir šiandien gaubia tebeveikiantį technikos paminklą Augustaičių malūną šalia Papilės, vietoje Papartynės malūno prie Ventos upės ir vietoje Virvytės srovės kadaise suktų Rakiškės, Balsių malūnų bei Kairiškių popieriaus fabriko įrengtos nedidelės hidroelektrinės. Nedovanotina būtų lankytis Akmenės krašte ir nepamatyti unikalaus Kamanų pelkyno. Į šiaurę nuo Akmenės, Dabikinės ir Vadaksties upių takoskyroje, 68 m aukštyje nuo jūros lygio, plyti viena seniausių Europos aukštapelkių, 1979 m. paskelbta valstybiniu rezervatu. Kamanų aukštapelkės plotas 2603 ha, aplinkui ošia 1335 ha miškų, nustatyta 2530 ha rezervato apsauginė zona. Aukštapelkė ir ją supantys miškai yra tikras gamtos muziejus po atviru dangumi; čia aptikta 982 rūšių augalų ir grybų, iš kurių 52 įrašytos į Lietuvos Raudonąją knygą; iš viso užregistruotos 2048 bestuburių gyvūnų rūšys, 558 drugių rūšys, pastebėta 176 rūšių paukščių, net 123 rūšių paukščiai peri aukštapelkėje, o 41 rūšis įrašyta į Lietuvos Raudonąją knygą. Lankydamasis Kamanose, gali sutikti ir stambesnių žvėrių- čia laikosi 10 briedžių, apie 30 tauriųjų elnių, 40 stirnų, beveik 60 šernų, 7 vilkai. Pramoninė ir ūkinė veikla rezervato teritorijoje draudžiama, tačiau rezervato mokslininkai stengiasi atverti visuomenei gamtos paslaptis. Vaikščioti trapiu pelkės apklotu neleidžiama, nes jį lengva suplūkti ir sužaloti, todėl 2002 m. įrengtas apžvalginis pėsčiųjų takas, kuriuo ekskursantus lydi rezervato darbuotojai ir parodo savaip rūstų ir savo nenumaldoma vaga tekantį pelkės gyvenimą. Pelkėje išlikę 120 ežerokšnių, 12 klampynių, giliai į pelkės erdvę įsiterpia Adomavos, Beržų, Čepo, Gailaičių, Pakamanių, Salininkų pusiasaliai, rusva pelkės nugara nuvingiavę 7 klampupiai. Giedrą dieną padange plaukiantys debesėliai atsispindi 5,5 hektaro Kamanų ežerėlio veidrodyje. Tarptautinė pelkių apsaugos organizacija „Teima" Kamanas yra įtraukusi į saugotinų Europos pelkių sąrašą, čia dažnai lankosi ne tik Lietuvos aukštųjų mokyklų dėstytojai ir studentai, bet ir Vokietijos, kitų šalių mokslininkai. O kaip nestabtelti ir nepasigrožėti senų Dabikinės, Kruopių, Papilės parkų rimtimi? Pakeliui į Naująją Akmenę pravartu stabtelti Alkiškiuose, kuriuos supa gaivus pušynas, priglaudęs ir evangelikų liuteronų, ir lietuvių, ir Pirmajame pasauliniame kare žuvusių vokiečių karių kapines, evangelikų liuteronų bažnyčią. Netoli nuo Alkiškių tyvuliuoja Sablauskių tvenkinys. Užtvenkus Dabikinę, sukurta 124 ha ploto vandens saugykla - patraukli trumpalaikio poilsio vieta. Ne tik čia, bet ir Kivylių, Vadaksties, Gumbakių, Pragalvio tvenkiniuose visuomet sutiksi meškeriotojų, o pakrantėse surasi jaukių poilsio vietų. |
Pasak vyskupo M.
Valančiaus, pirmoji šiame krašte katalikų
bažnyčia buvusi pastatyta 1493 m. Papilėje. Šiuo metu rajono
teritorijoje yra Akmenės, Kivylių, Klykolių, Kruopių, Naujosios
Akmenės, Papilės, Vegerių ir Ventos parapijos. Seniausia yra
Šiaudinės Švč. Mergelės Marijos trinavė medinė
bažnyčia, pastatyta 1775 m. Paminklinė ir Klykolių Švč.
Marijos Apsilankymo bažnyčia - taip pat medinė, pastatyta 1881 m.
vietoje sunykusios senos. Dabartinė Papilės šv. Juozapo
bažnyčia pastatyta 1887 m., Akmenės šv. Onos bažnyčia
pastatyta 1912 m., Kruopių šv. Onos bažnyčia - 1889 m.
Antrojo pasaulinio karo kautynės sugriovė ir suniokojo
iškilius bažnyčių pastatus. Stipriai buvo apgriauta ir be
stogo liko Papilės bažnyčia, tik 1958 m. didelėmis tikinčiųjų
pastangomis buvo atstatyta Kruopių bažnyčia. Akmenės savivaldybė.
|
