apuole

1. Apuolės pilies vizija.

Publikacija: CD ,,Lietuva iki Mindaugo”,
Publikacija: Skomantas. Vikingų žygis į Apuolę /
teksto autorius Marius Ivaškevičius. Vilnius, 1998. P. 2.

APUOLĖ

Anksčiausiai (853 m.) rašytiniuose šaltiniuose paminėta gyvenvietė dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijoje – Apuolė. Dabar tai archeologijos paminklas, istorinis-landšaftinis draustinis. Jis yra Luobos ir Brukio upelių santakoje. Tai – buvusi kuršių žemė.
Nuo VII a. iki XII a. kuršiai įnirtingai kovojo su vikingais, mėginusiais įsitvirtinti Baltijos pajūryje, retkarčiais mokėjusiais duoklę ir Danijos karaliams.
Rimberto kronikoje „Šv. Auscharijaus gyvenimas” (IX a.) minima, jog Apuolės gyventojai atrėmė danų antpuolį. 853 m. Švedijos karalius Olafas su didelėmis pajėgomis puolė Apuolę. Po 8 dienų kautynių Apuolės gyventojai pasidavė ir pripažino Švedijos valdžią. Rimberto teigimu, Apuolės gynėjai švedams sumokėjo didžiulę išpirką: atidavė ne tik anksčiau iš danų paimtus ginklus bei auksą, bet dar pridėjo po pusę svaro sidabro už kiekvieną pilyje buvusį žmogų.
Apuolės piliakalniu (pilimi) naudotasi nuo pirmųjų mūsų eros amžių iki XIII amžiaus. Tai nustatyta per 1928-1932 metų tyrinėjimus. Piliakalnio papėdėje tebėra senos gyvenvietės ir kapavietės liekanų.
Kuršiai, nesudarę valstybės, 1229-1231 m. buvo priversti pripažinti kalavijuočių, 1242 m. – Livonijos ordino valdžią. Galutinai jie buvo pavergti 1267 m.
1523-1529 m. nurodyta tikslesnė Žemaičių ir Kuršo riba.
XV-XVI a. pietiniai kuršiai susiliejo su žemaičiais, šiauriniai – su latviais.
Be Apuolės, Skuodo žemėje dar žinomi Puodkalių, Kubiliškės ir nemažai kitų gana garsių piliakalnių.

Piliakalnis įkurtas Luobos ir jos kairiojo intako Brukio santakoje. Rytinėje dalyje išlikęs pylimas ir griovys. Svarbią reikšmę šio krašto istorijai piliakalnis turėjo nuo mūsų eros pradžios iki pat XIII a.

Pirmą kartą Apuolės piliakalnis paminėtas IX a. Rimberto kronikoje (Šv. Ancharijaus gyvenimas)“, iš kurios aiškėja, kad kronikos autoriui Apuolė tais laikais priminė švedų miestą. Iš minėtos kronikos sužinome, kad 835 m. Švedijos karalius Olafas su savo 7000 dydžio kariauna puolė Apuolę (Apulę). Apgultis tęsėsi 8 dienas. Švedai jau buvo beprarandantys viltį laimėti, kai apuoliškiai pasiūlė didelę išpirką ir susitarė su švedais, kad jie atsitrauks. Kronikoje rašoma, kad Apuolę tada gynė 15000 kuršių. Anot istorikų, šis skaičius gerokai išpūstas, nes ant Apuolės piliakalnio tiek gynėjų sutilpti negalėjo.

Apuolės piliakalnį, pylimo struktūrą yra tyrinėjęs V. Nagevičius (1928, 1930-1932 metais). Vieni iš pirmųjų platesnes žinias apie piliakalnį yra paskelbę E. Volteris ir J. Deringas.

IMPILTIS

Vienas iš gražiausių Žemaitijos piliakalnių. Jis - buvusioje kuršių žemėje (Kretingos rajone, Juodupės dešiniajame krante, šalia Senosios ir Naujosios Impilties kaimų).

Pirmą kartą piliakalnis istoriniuose šaltiniuose minimas 1253 m. balandžio 5 d.

Upė piliakalnį juosia iš trijų pusių. Aikštelė piliakalnio viršuje užima apie 200 m2. Apačioje ją juosia 8 -10 m aukščio ir 36 - 40 m pločio pylimas. Jo kauburiu anksčiau ėjo daugiau negu trijų metrų pločio ir daugiau negu pusės metro gylio griovys. Piliakalnio papėdėje buvo įsikūrusi gyvenvietė.

1933-1934 m. vykę tyrinėjimai parodė, kad šis piliakalnis kaip tvirtovė buvo naudojamas II tūkstantmečio pradžioje. 1261 m. jį sudegino kalavijuočiai. Atkasti akmenimis grįsti tuneliai.

Šiuo metu piliakalnis dažnai lankomas. Prie vandens telkinių, kurie juosia piliakalnį, mėgsta poilsiauti vietiniai gyventojai.
mch.mii.lt/KULTURA/Zemaiciu_dievkalniai.html.

"Žemaičių žemės" žurnalas. 2002 m. Nr. 3. Žemaičių dievkalniai. Gintautas Čižiūnas.

		į Skuodą Lietuvos geografinis žemėlapis Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, 2001	Mosėdis. Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia pastatyta 1783 m. Švč. Mergelės Marijos stebuklinga statula bažnyčioje. R.G.Skrinskas. Piligrimo vadovas po stebuklingas Marijos vietas. 1999, 399 p.
		Barstyčiai. Šv. apaštalų Simono ir Tado Judo bažnyčia pastatyta 1908 m.	Šatės. Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia pastatyta 1886 m. Švč. Mergelės Marijos paveikslas. R.G.Skrinskas. Piligrimo vadovas po stebuklingas Marijos vietas. 1999, 251-252 p. Skuodo raj. Šarkės k. Šlaite prie upelio Švč. Mergelės Marijos lurdas. R.G.Skrinskas. Piligrimo vadovas po stebuklingas Marijos vietas. 1999, 432 p.

Pavadinimas (29)	Anksčiau buvo rašoma metais: kr -kronikoje, metraštyje; i -inventoriuje, akte; ž -žemėlapyje; v -vardyne, žinyne; pr -privilegijoje	Pavadinimas	Šaltinio nuoroda
10. Apuolė	853 kr	Apulia, piliakalnis	(Rimberto, Kuršo aprašymas)
	1575 i	Opuly, Opole, k	(RŽK) J. Sprogio
	1843 ž	Opole	(4)
	1923 ž, 1935 ž	Apuolė	(26, 9)


1. Apuolės pilies vizija. Publikacija: CD ,,Lietuva iki Mindaugo”, Publikacija: Skomantas. Vikingų žygis į Apuolę / teksto autorius Marius Ivaškevičius. Vilnius, 1998. P. 2.
APUOLĖ Anksčiausiai (853 m.) rašytiniuose šaltiniuose paminėta gyvenvietė dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijoje – Apuolė. Dabar tai archeologijos paminklas, istorinis-landšaftinis draustinis. Jis yra Luobos ir Brukio upelių santakoje. Tai – buvusi kuršių žemė. Nuo VII a. iki XII a. kuršiai įnirtingai kovojo su vikingais, mėginusiais įsitvirtinti Baltijos pajūryje, retkarčiais mokėjusiais duoklę ir Danijos karaliams. Rimberto kronikoje „Šv. Auscharijaus gyvenimas” (IX a.) minima, jog Apuolės gyventojai atrėmė danų antpuolį. 853 m. Švedijos karalius Olafas su didelėmis pajėgomis puolė Apuolę. Po 8 dienų kautynių Apuolės gyventojai pasidavė ir pripažino Švedijos valdžią. Rimberto teigimu, Apuolės gynėjai švedams sumokėjo didžiulę išpirką: atidavė ne tik anksčiau iš danų paimtus ginklus bei auksą, bet dar pridėjo po pusę svaro sidabro už kiekvieną pilyje buvusį žmogų. Apuolės piliakalniu (pilimi) naudotasi nuo pirmųjų mūsų eros amžių iki XIII amžiaus. Tai nustatyta per 1928-1932 metų tyrinėjimus. Piliakalnio papėdėje tebėra senos gyvenvietės ir kapavietės liekanų. Kuršiai, nesudarę valstybės, 1229-1231 m. buvo priversti pripažinti kalavijuočių, 1242 m. – Livonijos ordino valdžią. Galutinai jie buvo pavergti 1267 m. 1523-1529 m. nurodyta tikslesnė Žemaičių ir Kuršo riba. XV-XVI a. pietiniai kuršiai susiliejo su žemaičiais, šiauriniai – su latviais. Be Apuolės, Skuodo žemėje dar žinomi Puodkalių, Kubiliškės ir nemažai kitų gana garsių piliakalnių. Piliakalnis įkurtas Luobos ir jos kairiojo intako Brukio santakoje. Rytinėje dalyje išlikęs pylimas ir griovys. Svarbią reikšmę šio krašto istorijai piliakalnis turėjo nuo mūsų eros pradžios iki pat XIII a. Pirmą kartą Apuolės piliakalnis paminėtas IX a. Rimberto kronikoje (Šv. Ancharijaus gyvenimas)“, iš kurios aiškėja, kad kronikos autoriui Apuolė tais laikais priminė švedų miestą. Iš minėtos kronikos sužinome, kad 835 m. Švedijos karalius Olafas su savo 7000 dydžio kariauna puolė Apuolę (Apulę). Apgultis tęsėsi 8 dienas. Švedai jau buvo beprarandantys viltį laimėti, kai apuoliškiai pasiūlė didelę išpirką ir susitarė su švedais, kad jie atsitrauks. Kronikoje rašoma, kad Apuolę tada gynė 15000 kuršių. Anot istorikų, šis skaičius gerokai išpūstas, nes ant Apuolės piliakalnio tiek gynėjų sutilpti negalėjo. Apuolės piliakalnį, pylimo struktūrą yra tyrinėjęs V. Nagevičius (1928, 1930-1932 metais). Vieni iš pirmųjų platesnes žinias apie piliakalnį yra paskelbę E. Volteris ir J. Deringas. IMPILTIS Vienas iš gražiausių Žemaitijos piliakalnių. Jis - buvusioje kuršių žemėje (Kretingos rajone, Juodupės dešiniajame krante, šalia Senosios ir Naujosios Impilties kaimų). Pirmą kartą piliakalnis istoriniuose šaltiniuose minimas 1253 m. balandžio 5 d. Upė piliakalnį juosia iš trijų pusių. Aikštelė piliakalnio viršuje užima apie 200 m2. Apačioje ją juosia 8 -10 m aukščio ir 36 - 40 m pločio pylimas. Jo kauburiu anksčiau ėjo daugiau negu trijų metrų pločio ir daugiau negu pusės metro gylio griovys. Piliakalnio papėdėje buvo įsikūrusi gyvenvietė. 1933-1934 m. vykę tyrinėjimai parodė, kad šis piliakalnis kaip tvirtovė buvo naudojamas II tūkstantmečio pradžioje. 1261 m. jį sudegino kalavijuočiai. Atkasti akmenimis grįsti tuneliai. Šiuo metu piliakalnis dažnai lankomas. Prie vandens telkinių, kurie juosia piliakalnį, mėgsta poilsiauti vietiniai gyventojai. mch.mii.lt/KULTURA/Zemaiciu_dievkalniai.html. "Žemaičių žemės" žurnalas. 2002 m. Nr. 3. Žemaičių dievkalniai. Gintautas Čižiūnas.