SVEIKINAME TOMĄ DUKSĄ


tomosveik

VALSTYBINĖ GEODEZIJOS IR KARTOGRAFIJOS TARNYBA
 HIDROGRAFŲ KURSAI 1997 m.

tomas
Ryga, "Jana seta" leidyklos
  žemėlapių parduotuvėje.
tomaspilis
 Ikškilės bažnyčia, kurią Tomas kartografavo.
tomas
Elgava. Prie Mintaujos gimnazijos, kur mokėsi
Antanas Smetona


VALSTYBINĖ GEODEZIJOS IR KARTOGRAFIJOS TARNYBA
KARTOGRAFIJOS SKYRIUS
NACIONALINĖ ŽEMĖS TARNYBA
KONFERENCIJOS, ŽEMĖLAPIAI, BENDRADARBIAI



Renginys AGI Antano Ražinsko atminimui




1995 m. rugsėjis, Gdynė. Baltijos jūros šalių hidrografų konferencija.


Jūrlapis "Nuo Papės švyturio iki Gdansko įlankos" M 1:200000.
1996 m.  parengė UAB "Aerogeodezijos institutas"
Tomas Duksa atliko šio žemėlapio eksperizę.

Kartografijos skyriaus specialistas Vitalijus Kalenda, skyriaus viršininkė Danutė Mardosienė, Tarnybos direktorius Dr. Zenonas Kumetaitis,  Danguolė Mockienė ir Tomas Duksa 1999 m.


NACIONALINĖ ŽEMĖS TARNYBA PRIE ŽŪM


2001 m. spalis. Kartografijos skyrius

Kartu su Palmyra Petniūniene atlieka topografinio
žemėlapio M 1:50000 ekspertizę


 KONFERENCIJOS
MINSKAS, 2001 spalio mėn.

Jungtinių Tautų Rytų Europos, Šiaurės ir Vidurinės Azijos skyriaus geografinių pavadinimų Ekspertų grupė

Jungtinių Tautų Rytų Europos, Šiaurės ir Vidurinės Azijos skyriaus geografinių pavadinimų Ekspertų posėdis.
Baltarusijos žemės išteklių, geodezijos ir kartografijos komiteto pirmininkas G.I. Kuznecovas susidomėjęs leidiniu apie Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM veiklą.

Jungtinių Tautų Rytų Europos, Šiaurės ir Vidurinės
Azijos skyriaus geografinių pavadinimų Ekspertų posėdis

2005 m.

2005 m.spalis, Ryga. Jungtinių Tautų Baltijos skyriaus
geografinių pavadinimų ekspertų grupės posėdis

2005 m. spalis, Vilnius. Jungtinių
Tautų Geografinių pavadinimų
Baltijos skyriaus simpoziumo dalyviai 
  


tomas

Tomas Duksa gimė 1945 m. gruodžio 19 d. Švenčionių rajone Švenčionėliuose darbininkų šeimoje. 1964 metais, baigęs Švenčionėlių mokyklą-internatą, įstojo į Vilniaus valstybinio universiteto Gamtos mokslų fakultetą geografijos specialybę. Tais pačiais metais buvo pašauktas tarnauti kariuomenėje. Grįžęs po trijų metų, tęsė mokslą universitete ir 1972 m. įgijo geografijos dėstytojo (kartografo) kvalifikaciją bei fakultatyviai baigė fotogrametrijos specializaciją, apgindamas diplominį darbą „ Interjero detalių fotogrametrinė nuotrauka“.

Nuo 1972 m. prasidėjo darbinė veikla. Tų pačių metų liepos 1 d. pagal paskyrimą pradėjo dirbti to paties universiteto Gamtos mokslų fakulteto žinybinėje Inžinerinės fotogrametrijos laboratorijoje vyresniuoju inžinieriumi. Laboratorijai vadovavo doc. R. Vilūnas. Šios laboratorijos funkcijos- fotogrametriniu būdu kartografuoti Lietuvos kultūros paminklus ir sukurti fotogrametrinį jų archyvą. Kartu su laboratorijos darbuotojais A. Sitoniu, A. Pilipaičiu, R. Žvirbliu, D.J. Žiūkaite, V. Mašanausku pagal Kultūros ministerijos Kultūros paminklų apsaugos mokslinės metodinės tarybos užsakymą vykdė Lietuvos respublikinės ir vietinės reikšmės architektūros paminklų kartografavimą fotogrametriniais ir geodeziniais metodais. Taikant minėtus metodus, ekspedicijų metu T. Duksa dalyvavo vykdant Lietuvos kultūros paveldo objektų kompleksinius matavimus: statinių fotogrametrinę nuotrauką, architektūros paminklų interjero ir eksterjero apmatavimus klasikiniu būdu, objektų teritorijos topografinę nuotrauką, smulkiųjų architektūros paminklų (koplytstulpių, kryžių) fotogrametrinę nuotrauką, archeologijos paminklų (piliakalnių) topografinę nuotrauką. Buvo sudaromos Lietuvos senamiesčių gatvių išklotinės, svarbiausių architektūros ansamblių, pilių, buvusių dvarų, bažnyčių etnografinių kaimų eksterjerų ir interjerų brėžiniai stambiame mastelyje M 1:50, M 1:20, M 1:10. Teko dirbti ir už respublikos ribų, 1973 m. fotogrametriškai fiksuoti unikalius paminklus - Krėvos pilies (Baltarusija, Smurgainių r.) ir Ikškilės bažnyčios, minimos istoriniuose šaltiniuose 1185 m. (Latvija, Ogrės r.) fasadų liekanas.

Per darbinės veiklos 1972 –1984 m. laikotarpį inžinerinės fotogrametrijos laboratorijoje T. Duksa ėjo grupės vadovo pareigas. Pagrindinė kartografinės veiklos sritis - architektūros paminklų fasadų ir interjero geodeziniai - architektūriniai matavimai, pastatų planų, pjūvių brėžinių sudarymas. Dalyvauta respublikinėse fotogrametrijos ir geodezijos mokslinėse konferencijose. Švenčiant 1979m. Vilniaus universiteto 400-metų jubiliejų, laboratorijos šio laikotarpio atlikti unikalūs eksponatai aukštai įvertinti Maskvoje, Visasąjunginėje liaudies ūkio pasiekimų parodoje, tarp kurių buvo ir T. Duksos sudaryti architektūros paminklų brėžiniai. Laboratorijos kolektyvas T. Duksai paveda rengti Inžinerinės fotogrametrijos laboratorijos metraštį.
            Nuo 1984 m. T. Duksa tęsia darbinę veiklą to paties universiteto Gamtos mokslų fakulteto Hidrologijos ir klimatologijos katedroje vyresniojo inžinieriaus pareigose. Rūpinasi katedros materialine-technine baze, hidrologų ir meteorologų laboratoriniais darbais, lauko mokomosiomis praktikomis, Kairėnų meteorologine stotimi. 1985-1986m. dėsto fizinės geografijos kursą universiteto vakariniame skyriuje. Dalyvauja geografijos specialybės studentų priėmimo į universitetą komisijų darbe. Paskiriamas atsakingu už fakulteto sporto sektorių, pats aktyviai dalyvauja universiteto mastu organizuojamose sporto varžybose iškovodamas prizus.

1994 m. pakviečiamas dirbti į Valstybinės geodezijos tarnybos prie Statybos ir urbanistikos ministerijos Kartografijos skyrių ir eiti vyriausiojo specialisto specializuotiems žemėlapiams pareigas. T. Duksai pavedami Lietuvos teritorijos jūrinio ir aeronavigacinio kartografavimo darbai. Tai buvo nauja kartografavimo sritis Lietuvoje, iki šiolei nebuvo parengta ar sudaryta oficialių nacionalinių jūrlapių ir oro navigacijos žemėlapių. Tokią patirtį turėjo užsienio valstybės, todėl Tarnyba šios srities periodinę informaciją, standartus, kartografinę medžiagą gaudavo iš JAV Gynybos kartografijos agentūros (DMA), Didžiosios Britanijos ir kitų šalių nacionalinių kartografavimo institucijų.

1995 m. Valstybinė geodezijos tarnyba reorganizuojama į Valstybinę žemėtvarkos ir geodezijos tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos. T. Duksa toliau tęsia navigacinio kartografavimo darbus šios Tarnybos Geodezijos ir kartografijos departamento Kartografijos skyriuje. Jis dalyvauja rengiant kartografavimo programas jūrų ir oro transporto navigacijai, organizuoja pasitarimus dalyvaujant suinteresuotų žinybų atstovams jūrlapių ir aeronavigacinių žemėlapių gamybos klausimais. 1995m. rugsėjo 19-21 d. atstovauja Lietuvą ir pateikia nacionalinę ataskaitą jūrinio kartografavimo klausimais Lenkijoje Gdynėje organizuotoje tarptautinėje Baltijos regiono šalių 6-oje hidrografų konferencijoje. Tarnybos užsakymu, valstybės sienai delimituoti, vykdanti gamybinė organizacija UAB „Aerogeodezijos institutas“ 1996m. sudarė jūrlapį Nr.82001 „Nuo Papės švyturio iki Gdansko įlankos“ M 1:200 000, kuris yra 1997.10.24. Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos sutarties „Dėl išskirtinės ekonominės zonos ir kontinentinio šelfo atribojimo Baltijos jūroje“ sudedamoji dalis.

1997 m. reorganizavus Valstybinę žemėtvarkos ir geodezijos tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos, T. Duksa pakviečiamas dirbti į Valstybinės geodezijos ir kartografijos tarnybos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės Kartografijos skyrių ir toliau kuruoja navigacinio kartografavimo darbus. Bendradarbiauja su Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos Švyturių ir hidrografijos tarnyba, Latvijos jūrine administracija, Civiline aviacijos direkcija, Oro navigacijos tarnyba jūrinio ir aeronavigacinio kartografavimo klausimais. Rengia normatyvinius dokumentus, teisės aktus, dalyvauja Tarnybos komisijų veikloje. Jam vadovaujant UAB „Aerogeodezijos institutas“ 1999 m. parengė spaudai ir išleido jūrlapį Nr. 82002 „Nuo Liepojos iki Tarano iškyšulio“ M 1:225 000, kuris yra 1999.07.09. Lietuvos Respublikos ir Latvijos Respublikos sutarties „Dėl teritorinės jūros, išskirtinės ekonominės zonos ir kontinentinio šelfo atribojimo Baltijos jūroje“ sudedamoji dalis. 1999 m. T. Duksa parengia Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimą Nr.463 dėl aeronavigacinių žemėlapių pagal NATO standartus sudarymo ir leidybos. 2000m. spalio m. dalyvauja Prahoje Čekijos kariuomenės topografijos tarnybos ir JAV nacionalinės vaizdų kartografavimo agentūros (NIMA) organizuotoje konferencijoje topografinio ir navigacinio kartografavimo pagal NATO standartus klausimais. Kartu su kitais darbuotojais aktyviai dalyvauja rengiant ir derinant su atitinkamomis institucijomis, Seimo komitetais Lietuvos Respublikos geodezijos ir kartografijos įstatymą, kurį 2001m. patvirtina Lietuvos Respublikos Seimas (Žin., 2001, Nr.62-2226).

2001m. reorganizavus Valstybinės geodezijos ir kartografijos tarnybos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės į Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos, T. Duksa tęsia darbinę veiklą Tarnybos Geodezijos ir kartografijos departamente Kartografijos skyriaus vedėjo pavaduotojo pareigose. Dalyvauja atnaujinant Lietuvos teritorijos, ekonominės zonos ir kontinentinio šelfo kartografavimo programą, rengia teisės aktus, geodezijos ir kartografijos techninius reglamentus, jūrlapių ir aeronavigacinių žemėlapių kokybės kontrolės metodikas ir kitus dokumentus kuruojamose srityse. 2001m. patvirtinamas jo parengtas reglamentas „Jungtinių operacijų M 1: 250 000 žemėlapių (1501 ir 1501 AIR serijų) turinys ir sutartiniai ženklai, specifikacija. Versija 1.0. Pirmasis leidimas“. Sprendžiant klausimus, susijusius su Lietuvos ir kaimyninių šalių toponimų kartografavimu pagal Jungtinių Tautų reikalavimus, rengia reglamento projektą dėl vietovardžių vartojimo oficialiuose žemėlapiuose.

2003 m. T. Duksa pereina dirbti iš Nacionalinės žemės tarnybos Kadastrų ir geodezijos departamento Kartografijos skyriaus į Geodezijos skyrių. Jo dabartinė darbinė veikla susijusi su Lietuvos Respublikos valstybės sienos demarkavimo geodezinių ir kartografinių darbų organizavimu, vadovaujantis tarpvalstybinėmis sienos delimitavimo sutartimis, instrukcijų, taisyklių, teisės aktų valstybės sienos demarkavimo klausimais rengimu, valstybės sienos geodezinės ir kartografinės medžiagos parengimu ir įforminimu, demarkavimo darbų kontrole.

T. Duksa yra paskelbęs eilę straipsnių respublikinėje spaudoje kartografavimo klausimais. Leidiniuose „Mokslas Gamtos mokslų fakultete“ (2000m.) „Lietuvos kultūros paveldo kartografiniai tyrimai: raida, būklė, perspektyva“ (2001m.) jis nagrinėja navigacinio, kultūros paminklų kartografavimo klausimus.

Nuo 1995 . T. Duksa dalyvauja Jungtinių Tautų Baltijos skyriaus ir Jungtinių Tautų Rytų Europos, Šiaurės ir Vidurinės Azijos skyriaus geografinių pavadinimų ekspertų grupės veikloje, yra parengęs straipsnių vietovardžių standartizacijos klausimais. Jis yra Tarptautinės matininkų federacijos (FIG) narys, Lietuvos kartografų draugijos narys, Lietuvos geografų draugijos narys.

T. Duksa mėgsta keliauti, klausytis geros poezijos, muzikos, skaityti įdomias knygas. Domisi geografija, kartografija, architektūra, istorija. Yra sporto mėgėjas.



Atsiminimai apie Tomo Duksos motiną Veroniką Saukaitę Duksienę.

tomomama
Veronika Saukaitė Duksienė


Sūnus Tomas


Aleksandras Kubilas. Laiminga tik savo gimtinėje. Žeimenos krantai, Nr.89(6511). 1996.11.16

Praėjusių metų spalį kartu su krintančiais lapais išėjo iš gyvenimo Veronika Duksienė, o Švenčionėlių kapinėse šalia vyro kapo išaugo dar vienas supiltas žemės kauburėlis. Tėviškės žemė priglaudė seniausią Mėžionėlių gatvės ir vieną seniausių šio miestelio gyventoją. Už kelių mėnesių jai būtų sukakę 87 metai. Čia, Švenčionėliuose, prabėgo Veronikos vaikystės, jaunystės ir brandaus gyvenimo metai. Tik gimti Veronikai likimas lėmė toli nuo savo gimtųjų vietų - Latvijoje, Rygoje, 1909m. gruodžio 19 d. Kodėl būtent Rygoje? Jos būsimieji tėvai Vincas Sauka ir   Paulina Ligionytė- Saukienė 1906 m. susipažino Rygoje, ir čia jiems susituokus gimė pirmasis jų vaikas - Veronika. Ryga, kaip ir Sankt-Peterburgas - tai šio amžiaus pradžios didmiesčiai, kurie traukė kaip magnetas Lietuvos mažažemius valstiečius, neturtingus žmones užsidirbti nors šiek tiek pinigų. Veronikos tėvai, nepakęsdami varginančio darbo fabrikuose, 1913 m. iš Rygos sugrįžo į Mėžionėlių kaimą, į tėvo tėviškę. Tais pačiais metais už Rygoje uždirbtus pinigus tėvas pradėjo ant savo žemės ties tuometine Švenčionėlių miesto riba statyti namą. Vos pabaigus šiaudais dengti stogą, 1914m. prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas. Tėvas buvo pašauktas į kariuomenę, mama liko su 3 mažamečiais vaikais. Kaizerinės vokietijos okupacijos metais vokiečiai šiame nebaigtame name buvo įsirengę arklides. 1918 m. tėvas grįžta iš karo, tačiau gyvenimas mažai kuo materialiai pagerėjo. 1918 -1919 m. Vilniaus  ir Švenčionių krašte buvo didelis badas.
 Žmonės buvo priversti rinkti visokias žoles, šaknis, viržius, norėdami išlikti gyvi. Veronikai nuo mažens  teko piemenauti. Ankstyvi piemenavimo metai pas buožes ir gimines, tai ne tik mažos mergaitės vargas, bet ir metai, kai ji išmoko daug įvairių liaudies dainų, papročių. Daina ją lydėjo per visą jos ilgą gyvenimą, daina liūdesyje, varge, daina draugių rate, vėliau daina šeimoje, giesmė bažnytiniame chore ir taip iki pat mirties.
Verutės mama, pastebėjusi jos didelį pomėgį knygai, 1920 m. atvedė ją pas mokytoją   Emiliją Švogžlytę, kurios namuose buvo įsikūrusi 3-jų skyrių pradinė mokykla. Ji greitai išmoko skaityti, gražiai piešti, rašyti dailyraščiu. Tai tik mokslų pradžia. Vėliau (nuo  1925 m.) Veronika mokėsi Švenčionių lietuvių gimnazijoje, kurios direktoriumi buvo  daktaras Aleksandras Rymas. Besimokydama gimnazijoje, susidraugavo su Prane Stukėnaite - Dunduliene (1910 -1991). Veronikos rankraščiuose yra išlikę prisiminimai apie judviejų draugystę.
Nuo 1928 m. V. Saukaitė aktyviai įsitraukia į kultūrinį tautinį lietuvių gyvenimą, buvo viena iš lietuvybės puoselėtojų lenkų okupuotame Švenčionių krašte. Nebijodama lenkų okupacinės valdžios persekiojimų ir draudimų ji propagavo lietuvių spaudą, lietuvišką žodį ir t.t. Dalyvavo įvairiuose jaunimo sambūriuose, gegužinėse, dainavo Lietuvos patriotines atgimimo ir liaudies dainas, ragino savo drauges ir pažįstamus nepasiduoti lenkinimui ne tik miestuose, bet ir kaimuose.
1938 m. ištekėjo už Juozo Duksos (1907 -1948), tačiau negailestinga mirtis greitai atėmė gyvenimo draugą. Liko tik sunki gyvenimo našta, kurią turėjo pakelti su 3 sūnumis. Pokario laikotarpis buvo labai sunkus, trūko duonos, vaikams drabužių ir t. t.  Tikėjo šviesesne ateitimi.
Tačiau ir šiuo sunkiu pokario laikotarpiu jai rūpėjo Švenčionėlių kultūrinis gyvenimas. Sielojosi, kad ilgą laiką buvo apmirusi kultūros namų veikla, niekas iš vietinių gyventojų nerengė koncertų, spektaklių. Kol dar leido sveikata, ne vieną kartą lankėsi Švenčionėlių kultūros namuose, žiūrėjo įvairius spektaklius, atvežtus daugiausia iš kitų Lietuvos rajonų.
Paraginta Švenčionėlių vidurinės mokyklos istorijos mokytojos Apolonijos Duksienės, ėmėsi plunksnos: pradėjo užrašinėti išmoktas liaudies dainas, liaudies papročius, rašė eilėraščius, pradėjo rašyti prisiminimus, norėdama išsaugoti šią medžiagą ateities kartoms.
1957 -1991 metais bendradarbiavo su spauda ("Tarybinė moteris", "Tiesa", "Lietuvos pionierius", "Mūsų gamta", "Naujas gyvenimas", "Žvaigždė" ir kt.) Paskelbta apie  40 straipsnių apie švietimą, kultūrą, gamtą, liaudies papročius, moralę ir t.t. 1959 metais ji buvo pakviesta į MA Lietuvių kalbos ir literatūros institutą, kurio darbuotojai į magnetofono juostą įrašė 38 jos padainuotas lietuvių liaudies dainas. Daugelį liaudies dainų ji išmoko iš savo mamos, taip pat kaimuose ganydama gyvulius.
Jos sodrus balsas - tikra Dievo dovana - kilo Švenčionėlių bažnyčios skliautais. Veronika 1960-1963 metais giedojo bažnyčios chore. Gavo kunigo Broniaus Laurinavičiaus (1913 - 1981) padėkos raštą ir šventą paveikslą.
V.Duksienė taip pat domėjosi Švenčionėlių bei jų apylinkių istorija. Yra išlikę parašyti prisiminimai apie įdomesnes Švenčionėlių miestelio vietas. Ne kartą lankėsi Ignoto Šilkinio muziejuje Santakoje. Apie sūnaus Zenono ir Ignoto Šilkinio draugystę 1987 m. buvo išspausdintas jos straipsnis viename iš "Žvaigždės" numerių. 1991 m. iš spaudos išėjo sūnaus Zenono knyga "Monetos pasakoja", kuri skirta mūsų kraštiečio kraštotyrininko ir savamokslio muziejininko Ignoto Šilkinio (1891 -1979) šviesiam atminimui.
Būdama garbingo amžiaus ji buvo Švenčionėlių apylinkių gyva enciklopedija. Ji žinojo net mažiausių miškelių, pievų, raistų, laukymių pavadinimus, būdavo vedle jaunesniems kaimynams, pažįstamoms, draugėms grybaujant, uogaujant Garnio-Santakos-Šiliškių miškuose, nutolusiuose nuo Švenčionėlių per 6-7 kilometrus. Turbūt, kad tik Žeimenos ir Lakajos upių išvaikščiotos pakrantės, jų miškai bei pievos jai buvo lyg ir geriausias draugas, širdies palaima, atgaiva.
Paskutiniais gyvenimo metais, jau sunkiai sirgdama veržte veržėsi iš Vilniaus į Švenčionėlius savo vaikystės, jaunystės ir brandaus amžiaus miestą. Ji tegalėjo būti laiminga tik savo krašto dangumi. Čia amžiams likos jos siela.  1996 m. lapkričio 16 d.                       
  
zemuoges
2005 metų vasara  Švenčionėlių apylinkėse